BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vaikai

Parašė Punktyras | 2010-05-01 18:08

Parnešta giminės knyga su 7 kartomis teikia peno apmąstymams. Pusantro šimto metų ir va, prašau – arti 300 giminaičių. Tai kas, kad daugelio iš veido nepažįstu ir net nežinojau juos egzistuojant. Visvien kažkaip smagu matyti, kad nemažai esama. Bajorų, gaila, nerasta… O juk žiūrint plačiau, toks scenarijus visai galimas. Gal ne žymus, gal vietinės reikšmės šlėktelė, bet visvien ;)

XIX a. pabaiga tikrai nėra labai tolimas laikas, reikėtų žvelgti giliau praeitin. Labai gaila, kad žmonės taip trumpai gyvena ir labai gerai, kad atsiranda žmonių, renkančių istorinę medžiagą ir ją saugo. Dabar daug lengviau tai daryti. Va, parašau ką nors ir visas pasaulis gali perskaityti. Ir informacija saugoma ilgai. Kaip tik vakar savo mėgiamoje laidoje išgirdau, kad JAV Kongreso bibliotekoje bus išsaugomi visi cyptelėjimai. Puiki proga įsiamžinti. Beje, įdomus faktas, kad šioje bibliotekoje visa neskaitmeninė medžiaga užima 10 TB, o skaitmeninio amžiaus palikimas – virš 160 TB. Yra apie ką pagalvoti. O dar tiksliau, bus apie ką pagalvoti ateities kartoms, pamatysiančioms skaitmeninį palikimą. Ankstesnės kartos turėjo ribotas galimybes palikti žinias apie save. Juk būtų šaunu paskaityti Jėzaus blog’ą. O dabar neturime jokių tikslesnių žinių apie jo kūdikystę, vaikystę, paauglystę. Nors tikriausiai tai būtų labai sukomercinta iki šių dienų. Atsirastų pirmojo žodžio diena (įdomu, koks jis buvo? Aleliuja?), pirmojo dantuko diena ir taip toliau. Kūdikių gyvenime juk tiek dalykų vyksta pirmą kartą ir viskas švęstina. Rašydamas prisiminiau frazę iš mėgiamos laidos: Čeliabinsko vyrai tokie kieti, kad gimę daktarą pasveikina rankos paspaudimu.

Skaitydamas žurnalą, (kuris be papildomo mokesčio pastorėjo ir surimtėjo, nes susiejo savo likimą su „The Economist“), aptikau įdomų straipsnį apie vieno vaiko politikos pasekmes Kinijoje. Kadangi ji buvo įvesta 1979 metais, apie kuriuos jau rašiau, tai įstrigo. Kai kuriose provincijose berniukų ir mergaičių santykis pasiekė 3:1. Vyrų perteklius kažkur turės dingti. Tam geriausiai nuo neatmenamų laikų tikdavo karas…

Pabaigai gera žinia apie 1979-uosius. Tų metų gruodį Pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė apie raupų išnaikinimą. Tai išlieka vienintele žmonių liga, kurią pavyko išnaikinti globaliai.

Per teliką nieko gero nerodo ar man vienam taip atrodo? Kažkaip išsikvepia televizija kaip reiškinys. Įdomu, kai Narsius jau nebegyvas, ką rodys jos?

Rodyk draugams

Jūrybės* ir seni puslapiai

Parašė Punktyras | 2009-10-16 13:19

Susikaupiau raportuoti apie savo nuveiktus darbus. Ne darbus plačiąja prasme, o užsiėmimą. Mane pažįstantys pripažins, kad tai visai visai į mane nepanašu. Buvau žvejyboje. Ne prie kokio vietinės reikšmės tvenkinėlio, ne prie upių tėvo Nemuno, ne. Šeštadienį, spalio 10, užsiėmiau jūrine žvejyba.

Gerai, palauksiu, kol auditorija atsigaus nuo šoko…

Ačiū.

Išties, tai ne mano sumanymas buvo, ir netgi ilgai įkalbinėti teko, kad prisijungčiau - gal man patinka būti įkalbinėjamam… Kaip bebūtų, visi gausūs prieš vėjinės ir priešbanginės-priešpurslinės ekipuotės pirkiniai nenuėjo veltui. Su kompanija išplaukėm jūron ir lingavom. Vėjas nebuvo stiprus, bet prieš tai oras nelabai ramus pasitaikė, tai bangos mus siūbavo iš pripratimo. Iš pradžių nieko tokio, net smagu, bet ilgainiui atsibosta. Atsargumo dėlei, nieko smarkiai nevalgiau iš ryto. Vėliau pasirodžiau buvęs velniškai teisus. Žuvų nemaitinau, bet veido spalva gelsva ne tik nuo aprangos buvo ;) Bet gana trumpai. Darsyk užuojata brangiesiems E ir V.

Iš viso trys menkės gavo galą, susiviliojusios blizgučiais. Pamokanti istorija kitoms.

Dažnai nemezgiau minties, esą, koks velnias mane nešė į tą galerą, o tiksliau, - į katerį „Ramastė“. Bet jūreivis iš manęs nekoks būtų. Nežinau, gal net teks pakeisti laisvos temos piešinių temą - laivus:) Nežinantiems paaiškinu, kad mokykloje, kai reikėdavo piešti ką laisva tema, dažniausiai piešdavau laivus. Būrinius, suprantama. Labai elegantiški ir išlakūs rankų darbo kūriniai. Tokiam potraukiui susidaryti, spėju, didžiausią reikšmę turėjo vaikystės mylima knyga - A. Každailio „Laivai ir jūrininkai“. Naujutėlė šviežutėlė įdomutėlė. Bet mylimiausia knyga, vienareikšmiškai, Polio de Kriuifo „Mikrobų medžiotojai“. Perskaityta kelis kartus buvo, pasitarnavo biologijos pamokoms, rašymo stiliui ir studijų krypties pasirinkimui.

O pastebėjot, kaip kvepia senos knygos?

* jūrybės - jūrų gėrybės

Rodyk draugams