korepeticija

Besklaidydamas veidaknygę, pastebėjau reklamą-retorinį klausimą apie kalbų mokėjimą. Užėjau, paskaičiau komentarus ir pasijutau neiškrentąs iš konteksto – rusiškai moku gana gerai. Aišku, 100 metų nebūčiau atkreipęs dėmesio į reklamą, jei ne kaimyno kraustymasis ir jo pačiutės primygtinis reikalavimas atsikratyti per metus sukaupto šlamšto. Į šlamšto sąrašą pakliuvo ir surinktos knygos. Rusiškos knygos. Klasika. Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Nikolajaus Gogolio, Antono Čechovo raštai, Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“. Reikės perskaityti bent pastarąjį, nes kitus bent jau išverstus skaičiau, o „Karą…“ kine mačiau. Čia mokykloje vietoj skaitymo buvo galima pažiūrėti šį epinį kūrinį.
Tarp kitų knygų buvo ir 1981 metais išleista a. a. Vladimiro Vysockio dainų rinktinė „Нерв“ (Nervas). Gaila, šriftas mažas ir nesu muzikalus. Vakarais užtraukčiau apie iš karo negrįžusius draugus.
Visų negrįžusių nė neatsiminsi. Tačiau tuos karus sukėlusius veikėjus reikia pažinti. Ypač – seniau buvusius. Tokius, kaip Josifas Vasarionovičius Džiugašvilis, kurio pataisyta ir papildyta biografija atsidūrė tarp šiukšlių ir Mao Dzenduno gyvenimo apžvalga iš daugelio šaltinių nukeliavusi įkandin.
Dar planuoju paklausyti kaimyno rekomendacijos ir perskaityti Valentin’o Pikul’io knygų. Įdomu, ar atvirąją Oksaną Pikul ir jį sieja kokie ryšiai?
Jei jau prakalbom apie ryšius. Pastebėjau, kad mano pamąstymai ir litofcų mintys kai kur sutampa. Nežinia, džiaugtis, kad pusmečiu anksčiau tokia mintis kilo ar susirūpinti, kad kyla mintys, panašios į kylančias litofcams. Gal geriau džiaugtis, nes džiaugtis visada geriau, nei liūdėti. Išskyrus tuos atvejus, kai geriau liūdėti ;)

Rodyk draugams

Karšta karšta karšta…. Taip daryti nieko nesinori, kad net nieko nedarydamas, jautiesi plušantis, kaip juodas jautis. Mažiausiai fizinių jėgų reikalauja protinis darbas. Tai skambant smagioms G. Gershwin’o melodijoms, galima ką nors nuveikti iki Saulė pradės savo baudžiamąjį žygį. Iš tiesų tai visai smagu, kad taip nešalta, bent jau geriau, nei lietaus merkiami mėnesiai tuo laiku, kol pavasarį pakeičia ruduo. Tada nosies kišti laukan nesinori, tik sėdėti kur ir keiksnoti orą. Turim progą pakeiksnoti ką nors kita. Elgetas, kad prašinėja išmaldos įkyriai. Krišnaitus, kam taip garsiai džiaugiasi. Jehovistus, kam tokie vieningi. Auskarus, kam tokie gražūs ir tinka, nors pasiusk. Ledus, kam skanūs ir šalti. Buvusius, esamus ir būsimus mylimuosius, kam nesusitinka. Draugus, kam tokie patys brangūs išlieka. Gimtadienius, kam ateina netinkamais nesavaitgaliais. Ar maža priežasčių?
Tiek jau to.
Tai va, dabar pagrindinė įrašo tema – verslo planas chuliganas. Gal jau yra kur pasaulyje toks dalykas, bet girdėti ar matyti neteko. Idėja kilo bekalbant su pažįstama apie rašymą, knygas, populiarumo vaikymąsi, autorius, leidyklų ir lietuvių konservatyvumą.
Ko žmogui reikia? Žmogui reikia atsigerti ir pavalgyti. Visa kita – antras planas. Tačiau suprantama, maisto patiekimas nėra naujovė. Kaip nėra naujovė ir knygų pardavimas. Bet kas būtų, jei abi sritis sujungtume? Galima fantazuoti kiek telpa, bet čia mano tinklaraštis ir fantazijos bus mano. Jūsiškėms skirta vieta komentarų skiltyje ;)
Tai va. Atveriame knygorano duris, prisėdame prie staliuko. Atnešamas meniu. Žvilgt, o tenai pirmi antri patiekalai, gėrimai, desertai. Kol kas viskas konservatyvu. Bet kitoje lapo pusėje kažkas netikėto – knygų pavadinimai. Kol laukiama užsakytų patiekalų, pateikiami lapeliai su ištraukomis iš siūlomų ir pasirinktų knygų. Test drive‘as, taip sakant. Jei klientas pageidauja, jo pasirinkta literatūra gali būti išspausdinama ir įrišama. Pasidomėjau, šiais laikais ne problema tai padaryti per kelias, kelioliką minučių. Galima būtų pasirinkti šriftą, jo dydį, kietus ar minkštus viršelius etc. Galima būtų pasirinkti ir jau išspausdintus leidykloje kūrinius, jie būtų pateikiami gatavi, tik „pašildyti“ autoriaus autografu.
Pradžioje maniau planą su elektronine spauda ir skaityklėmis. Bet kol kas Lietuvoje šie įrenginiai nusikalstamai brangūs. Bet elektronika pinga greičiau, nei auga medžiai popieriaus gamybai. Tai gal po kelių metų ši problema jau nebus tokia aktuali.

Rodyk draugams

Laimėk “Sony Ericsson Xperia X10 mini” telefoną

Kaip mažas vaikas noriu, garbės žodis. Lyg nieko svarbesnio nebūtų, noriu telefono. Nenoriu šiaip telefono, noriu šito! Jis mažas, gražus, švarių linijų. Tai kodėl jis turėtų patikti man? Niekur ir nesakau, kad jis man patinka. Juk ir užduotyje klausiama, kodėl šis telefonas turėtų priklausyti būtent man, o ne ar jis man patinka. Argi jo puikios charakteristikos galėtų būti pakankama priežastis? Argi dėl to, kad šis technikos šedevras dar ir traukia akį, kaip karūnos deimantas, jis turėtų priklausyti man? Vienintelė svari priežastis – noras. Nesumeluotas, nuoširdus.

Rodyk draugams

Oi kokiame pasaulyje gyvename, jei išvydęs pilną stadioną, baiminuosi, kad galiu tapti kokio siaubulingo teroristinio akto liudininku, kaip kad buvo 9/11 Niujorke. Juk negali būti, kad čia tik man vienam taip vaidenasi po pasibaigusio futbolo čempionato (teisėją – į muilą!). Ar gal geriau į garstyčias? Iš tiesų, skonio reikalas. Iš tos laidos ir dar iš knygos kilo noras pasidomėti mūšiuose prie Ipro naudota amunicija. Vikipedijoje pateikiama medžiaga tikrai duoda peno apmąstymams. Apie žmonių smalsumą, žiaurumą, karo beprotybę ir šveikišką humorą. Be humoro prapultis, sakau jums iš tiesų. Aišku, tai nereiškia, kad bejuokajant negalima susilaukti ir griežto atkirčio. Tada belieka pasijuokti. Ir kitą kartą juokauti su draugais, o ne su galimais darbdaviais. Linksmiausia kalbėti apie dievus. Tai toks reiškinys, apie kurį rimtu veidu kalbėti neina. Gal čia lemia perskaitytos visokios linksmos knygos, kaip šita?
Ir šiaip, su draugais galima juokauti apie ką nori. Gal nesijuoks, gal tik mandagiai nusišypsos, bet išklausys. Lygiai ir pats išklausai ir nusišypsai. Ir tai nebūna apsimetimas. Gera sėdėti netgi blaiviems. Ir juoktis pačiam iš savęs. Bet gerai, kad nelieka įrašų ir dokumentų, kaip bendraujant internetu. Tai jau nebe žmogaus, o pasaulio nuosavybė. Kaip sakoma „public domain“.
Šiaip atvirumas šaunu. Nekenčiu uždarų standartų. Ne dėl to, kad jie man asmeniškai trukdytų. Tiesiog iš principo. Uždarumas sukelia baimę, baimė sukelia pyktį, pyktis lemia nelogiškus ir destruktyvius veiksmus. Todėl nepirksiu KIN telefono. Na, gal dar dėl to, kad jis išimtas iš prekybos po 6 savaičių nuo pristatymo. Nepirksiu ir iPhone’o. Tiesą sakant, dar gerai nežinau, ar pirksiu išvis. Nors jau reikėtų. Gal pirma kamerą parduoti vertėtų? Dar pamąstysiu. Bet kai įsigysiu naują techniką, sužinosit pirmi, pažadu.

P.S. Reikės pradėti nešiotis cigaretes ir žiebtuvėlį – ar maža kas?!

Rodyk draugams

Manot, paskatino rašyti A. M. Brazausko mirtis? Per ilgai laukta, kad būtų netikėta ir sukrėstų iki širdies gelmių, koks žmogus jis bebūtų buvęs, царство ему небесное.

Labiau įspūdį paliko įsigytos knygos. Didžiąją dalį sudaro liudijimai ar prašmatniau – testametai. Pirmiausia perskaitysiu „Prancūzišką Testamentą“, jau vien dėl to, kad lenktyniauju su skaisčiausia petite pomme, kas pirmas įveiks šį autobiografinį romaną ;) Bet po galais, vis atsiranda kitų romanų, kuriuos pirma reikia ištaisyti ar senų knygų, nors ir rusiškų, bet su Jozefo Lados paveiksliukais :)

Seniai norėjau turėti ir galėti paskaityti visą Šventą Raštą. Senąjį ir Naująjį Testamentą. Tai va, dabar galiu. Raidės mažos, popierius plonas, tūkstančiai puslapių. Viskas, kaip ir įsivaizdavau.  Galima dabar atsiduoti Biblijos studijoms. Suprantu, tai kiek keistoka girdėti iš nekrikštyto žmogaus. Bet manau, tai leidžia būti maksimaliai objektyviam. Juolab krikštytas žmogus nepirktų knygos, dėl kurios ir užvedžiau visą kalbą, konkrečiai – Korano su Sigito Gedos vertimais. Būdamas neįsipareigojęs, galiu sau leisti domėtis viskuo, priimti žinias, nejausdamas sąžinės graužimo, dėl kurio reikėtų eiti atgailos. Tačiau ir krikštytieji Rymo katalikai nedažnai apvalo savo sielas. Tai va, paskaičiau aš tą šventą musulmonų knygą ir toks déjà vu ištiko, kad darsyk suabejojau sveiku tikinčiųjų protu ir vėl įsitikinau akivaizdžia vieningos religijos būtinybe. Žinau, jau kartojuosi, bet kartojimas – mokėjimo motina. Ir kartojimas šis nėra tuščias, nes jį gali girdėti, tiksliau – matyti, visi, turintys internetą. Internetas suteikia daug galimybių save išreikšti. Plačiau, nei bet koks laikraštis.

Kalbant apie spaudą:

Mokyklos laikraščio
gyvenimas ir mirtis

Kokia prasmė kalbėti? Tam, kad būtum išgirstas. Ši tezė nereikalauja įrodymo, tik priemonių. Nuo langų daužymo iki serenadų po langais. Tačiau pakalbėkime apie masiškesnio informavimo priemones.

Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie laikraščius. Ne apie dienraščius, o apie sienlaikraščių palikuonis – mokyklos laikraščius. Va tokia tema iškilo bendraujant su redaktore. Ar verta tai daryti iš viso, o jei taip, nuo ko pradėti ir kada pabaigti.

Ne veltui paminėjau sienlaikraščius. Aišku, galėjau pradėti nuo piešinių ant sienų, kaip pirmykštės saviraiškos formos, bet sienlaikraščiai kiek arčiau šiandienos. Išsyk prisipažįstu, neturiu didelės patirties spaudos versle, tai ir pamąstymai tokie bendri, labiau iš šalies.

Pirmiausia, aišku, reikia sugalvoti leisti laikraštį. Ne aukštesnės valdžios paskirtų savanorių (sic) kuopelė, o žmonių grupė, kuriems toks noras kyla, kaip čia vaizdžiau išsireiškus… iš širdies gelmių, gali tai daryti ilgai ir vaisingai. Gal klasiokai, gal iš paralelinių klasių, aukštesnių, žemesnių. Svarbu, kad būtų vienminčiai. Vienminčiai ne ta prasme, kad vieną mintį teturį, bet kad pažiūros į gyvenimą sutaptų. Nebūtinai seni draugai. Gal netgi geriau, jei ne draugai, nes iš draugų tikiesi paramos ir užuojautos. Jei kiekvienas taip jausis, nebus kam darbą dirbt. Nes darbų daug laukia. O susidraugauti galima vėliau, jau pradėjus ir įsivažiavus – besidarbuojant atsiranda bendrų temų, paskui bendrų švenčių, vaikų ir panašiai.

Dar vienas svarbus ir smagus dalykas – pavadinimo galvojimas. Spėju, su bet kokiu nauju pavadinimu taip būna. Kaip sugalvoti tokį, kuris būtų trumpas, aiškus, įsimenantis. Reikia turėti galvoje, kad žodžių aibė yra ribota. Kaip ir laikas, skirtas šiai užduočiai. Tad neverta čia sustoti, nes ilgas neveikimas yra pats geriausias entuziazmo gesintuvas. Pasiimkite kokią nors protingą knygą, atverskite bet kurį puslapį ir durkite pirštu. Aišku, gali pasitaikyti, kad taip išrinktas pavadinimas bus ne į temą, bet tada bent aiškiai pamatysite, kad jūsų jau sugalvotasis buvo visai geras.

Kančiose pagimdžius pavadinimą, galima pailsėti. O paskui užsiimti reklamine kampanija. Čia rizikingas reikalas. Bet tik taip galima įtraukti daugiau žmonių. Jų reikės, tarkim, platinimui ar interviu rengimui. Nustebsit sužinoję, kokių įdomių asmenybių mokykloj esama. Reklamos išlaidos – minimalios, juk ne respublikinis dienraštis rengiamas. Bet tegul visa mokykla žino, kad nuo tokio ir tokio mėnesio pirmos dienos, pasirodys mokyklos laikraštis „Sklastymas“. (Taip, šio tariamo laikraščio pavadinimą suradau knygos puslapio bedimo metodu).

Norėjau jau ir baigti, bet dar prisiminiau smulkmenėlę. Laikraščiuose neturi būti tuščių vietų. Reikia dar ir ką nors juose parašyti. Na, oficialia medžiaga būsite aprūpinti iš mokyklos valdžios, bet vien to neužteks. Reikia dar horoskopų. Čia paprasta. Vien iš savo galvos jų rašyti ilgai neis, bet juk galima pasinaudoti kitomis spaudos priemonėmis ir jose spausdinamas pievas paversti savo lankelėmis. Dar vienas neišsenkamas medžiagos šaltinis slepiasi sporto salėje. Ne, gandai ir paskalos apie nuotykius persirengimo kambariuose tegul pasilieka neskelbiamos, nes tokiam nedideliam spaudos leidiniui tai gali tapti pražūtingo karštumo liepsna. Sporto salėse dar ir sportuojama. Sporto įvykių apžvalga gali tapti „Sklastymo“ traukos centru.

Laikraštyje tokiu pavadinimu turėtų atsirasti vietos ir kultūriniams įvykiams. Aprašant saviveiklinius teatro spektaklius, galima tikrai patobulinti savo iškalbą ir diplomatinius sugebėjimus. Galima netgi poezijos konkursus surengti. Na, gal ne „Pavasario balsų“ lygio, tačiau talentų mokyklose tikrai glūdi.

Aprašiau savo įsivaizduojamą laikraštį ir net užsinorėjau pats jį pradėti leisti. Tikiuosi, noras netaps tikrove. Nes paskui būtų gaila jį uždaryti. Vien svajone daug nuveikti nelabai išeina. O be to, sekti naujienas prikurta visokių internetinių programų. Viena vertus, džiugu, kad paprastėja bendravimas su visu pasauliu. Antra vertus, nepastebime po nosimi vykstančių naujienų, kurios riebiomis antraštėmis gultų „Sklastymo“ puslapiuose…

Neabejoju, jums irgi teko kažką panašaus daryti, t.y. leisti mokyklinį laikraštį ar žurnalą ar sienlaikraštį. O gal netgi dabar leidžiate. Ir net nebūtinai mokykloje. Kaip manote, ar tai turintis ateitį užsiėmimas ar tiesiog totalus anachronizmas, suprask, atgyvena ir niekas rankų nesiteps, kai galima viską pasidaryti internete ir žinią paskleisti visam pasauliui, tuo pačiu išsaugant vieną kitą medį?

Rodyk draugams

Ant šulinio rentinio stovi maža mergaitė. Gera draugė, šneki, linksma. Su kasytėmis, su
atsirišusiais batukais, kaip visi mažas mergaites ir įsivaizduoja. Ir rankoje siūbuoja skardinį
kibirėlį. Kaip ir reikėjo tikėtis, ji užmina ant raištelio, suklumpa ir krenta šulinin. Gaila. Dar
visai gera mergaitė buvo…

Išvysta tokia scena, tikiu, paliktų randą sieloje labai ilgam, gal net visam gyvenimui. Ir vaizdas
stovėtų prieš akis kaip tikras. Kodėl „kaip“ tikras? Todėl, kad jokia mergaitė nenukrito man prieš
akis, tiesiog parafrazavau „Alisos stebuklų šalyje“ siužeto įžangą, rastą internete. Internete jūs
skaitote ir mano rašliavą. Tokia vingiuota įžanga veda prie tolesnių apmąstymų, kankinančių ne
vieną žingeidų protą apie internetinio gyvenimo ir gyvenimo „už lango“ santykį.
Žinia, internetas dabar išplitęs ir toliau sėkmingai plečiasi. Bendrauti tapo paprasta kaip niekad.
Gali susirasti draugų visame plačiajame pasaulyje ir palaikyti pokalbį realiu laiku. Su visais iš karto.
Ar kiekybė perauga į kokybę? Nežinau, kaip jums, bet man persijungti į daugiakanalį bendravimą
sunku. Bet čia gal tik man vienam taip. Kiti šneka keletu frontų ir taip, kad vien žiūrint pirštai
pavargsta. Ar internete vykstantys pokalbiai ir bendravimas yra lygiaverčiai „gyvajam“
bendravimui? O čia priklauso, kieno paklausi. Močiutės, turguje prekiaujančios saulėgrąžomis,
bus atšauta, kad net ausys links, paklausk mokinio mokykloje, pasiteiraus, kokiu elektroninio pašto
adresu atsiųsti išsamų atsakymų su nuorodomis į vikipedijos straipsnius. Bet kai pagalvoji, juk čia
tik skirtingų kartų skirtingos bendravimo priemonės. Galų gale, svarbu perduodama žinia.
Sumečiau, kad pagrindinė internetinio bendravimo priežastis — interneto teikiamas saugumas.
Gerai, palauksiu, kol nutils netramdomas interneto saugumo ekspertų kvatojimas… Turiu galvoje
ne jo, kaip bendravimo priemonės, saugumą, o žmonių, bendraujančių internetu, vidinį saugumą.
Kaip sako — lauk iš akių, lauk iš širdies? Tarškindamas klaviatūra, gali būti kuo tinkamas ir tau už
tai nieko nebus. Ten draugai — virtualūs, sąžinė ir realybė — kintančios sąvokos. Tinkamas
pagrindas draugystei ar visgi normaliems santykiams reikia pastovumo? Tam, kad pastovumas
pasireikštų, jau pagal apibrėžimą reikalingas laikas. Ar mes turim laiko santykiams išbandyti ar
vadiname kažką iš interneto „draugu“ tik todėl, kad yra mygtukas — „padaryti draugu“? Na, ar
jau baisu galvoti apie internetines pažintis? Be reikalo gąsdinatės. Ne toks baisus velnias, koks
piešiamas. Kur gali paprastai būti išgirstas, surasti bendraminčių ir būti vertinamas pagal tai, kaip
pateiki save, nekreipiant dėmesio į amžių, lytį, seksualinę (ar bet kokią kitą) orientaciją, odos
spalvą, jei ne internete? Jame propaguojama viena pagrindinių — kalbos laisvė. Kai kam tai
nepatinka (žr. Kinija, Š. Korėja, Baltarusija etc.), bet esu tikras, laisvė svarbiau už siaurus valdžios interesus.

Bet, kuo didesnė laisvė — tuo didesnė atsakomybė. Kaip pajusti savo veiksmų galią ir pasekmes?
Internete galime stebėti tarsi iš šalies, neimti į širdį. Sakydamas „galime“ neturiu galvoje „privalome“. Toks sugebėjimas nėra įgimtas dalykas. Jį reikia iš(si)ugdyti. Vaikų ir paauglių priklausomybė nuo interneto yra vis auganti problema. Juk sako, parodyk man savo draugus ir aš
pasakysiu, kas tu. O jei draugai tik virtualūs? Ar virtualus bendravimas tinkamas kasdieniniame
gyvenime? Čia neina „išbaninti“ nepatinkančio tipo, paspausti kryžiuko lango kampe per
„užknisančią“ pamoką, pradėti tos pačios dienos iš naujo, nepavykus pirmajam bandymui ar
užsitverti ugniasiene nuo piktavalių prašalaičių.

Visai knieti pažiūrėti, kas nutiktų, jei internetas kurią dieną „užsilenktų“ Tam galėtų būti ne viena
.
priežastis. Jokių puslapių, jokių tarpžemyninių pokalbių, jokių vyturėlių, jokių žaidimų. Viskas. Ir
kas juokingiausia, nors pajustume tai iškart, bet apie tikrąją padėtį sužinotume labai negreitai, nes
internetas neveiktų.
Po paraliais, maniau, bus paprasta tema apie internetinius draugus ir bus galima pateikti
vienašališką nuomonę, su kuria būtų galima sutikti besąlygiškai ir jaustis teisiam. O čia tokia plati
dirva, kad jaučiuosi beginklis prieš klaustukų armiją. Sprendžiam klausimus kartu. Internetu.

Rodyk draugams

Perskaitęs apie gražią akciją, nesusilaikiau ir įsigijau žaidimų komplektą. Geriausias, aišku, „World of Goo“, kiti, tarkim taip, neužstrigo. Antra vertus, gal jau ir amžius ne tas :) Bet labiausiai patiko, kad žaidimai daugiaplatformiai – tinka ir Mac’ams ir Wind’ams ir Linux’ams.

Dėl mano žioplumo, liko vienas nepanaudotas žaidimo „bilietas“. Kas pirmesnis, tas gudresnis :)

O kažin, etiška pritraukinėti lankytojus dovanomis? Bendras klausimas, neturiu mintyje to žaidimo ↑. Jei kažką darai tik dėl to, kad gautum materialios naudos, nėra savanaudiška? Ar tai nežemina duodančiojo? Niekada nemokėjau įvertinti savo darbo piniginiais vienetais:) Dabar kitu būdu, nei duodant materialios naudos, nelabai ką ir patrauksi. Na, aišku, galima patraukti skandalais ir pornografija iš kurių gryni nuostoliai naudotojui, bet galų gale atsibosta visvien.

Dar įvykis iš 1979-ųjų: ministre pirmininke išrinkta Margaret Tečer (Margaret Thatcher), kuri 1969-aisiais sakė netikinti, kad ministro pirmininko postą užims moteris dar jai gyvai esant. Ir išbuvo ja iki 1990-ųjų. Turbūt 11 metų yra toks skaičius, kiek gali išbūti viena santvarka D. Britanijoje. Pas mus ritmas kiek spėresnis… Todėl ir prognozuoti daug sunkiau.

Norėjau dar apie gėjus parašyti, bet dabar ši tema nuvalkiota daugiau, nei Narsiaus byla. Išvada – viskas eina geryn ir tikiu, kažkada netgi Gražulis išsivaduos iš nepilnavertiškumo komplekso, juk visvien šeima svarbu ir brolių neišsižadėsi. A, dar Algio Ramanausko žingsnis iš konservatorių partijos dėl jos uokų paliko gerą įspūdį. Pagarba.

Rodyk draugams

Parnešta giminės knyga su 7 kartomis teikia peno apmąstymams. Pusantro šimto metų ir va, prašau – arti 300 giminaičių. Tai kas, kad daugelio iš veido nepažįstu ir net nežinojau juos egzistuojant. Visvien kažkaip smagu matyti, kad nemažai esama. Bajorų, gaila, nerasta… O juk žiūrint plačiau, toks scenarijus visai galimas. Gal ne žymus, gal vietinės reikšmės šlėktelė, bet visvien ;)

XIX a. pabaiga tikrai nėra labai tolimas laikas, reikėtų žvelgti giliau praeitin. Labai gaila, kad žmonės taip trumpai gyvena ir labai gerai, kad atsiranda žmonių, renkančių istorinę medžiagą ir ją saugo. Dabar daug lengviau tai daryti. Va, parašau ką nors ir visas pasaulis gali perskaityti. Ir informacija saugoma ilgai. Kaip tik vakar savo mėgiamoje laidoje išgirdau, kad JAV Kongreso bibliotekoje bus išsaugomi visi cyptelėjimai. Puiki proga įsiamžinti. Beje, įdomus faktas, kad šioje bibliotekoje visa neskaitmeninė medžiaga užima 10 TB, o skaitmeninio amžiaus palikimas – virš 160 TB. Yra apie ką pagalvoti. O dar tiksliau, bus apie ką pagalvoti ateities kartoms, pamatysiančioms skaitmeninį palikimą. Ankstesnės kartos turėjo ribotas galimybes palikti žinias apie save. Juk būtų šaunu paskaityti Jėzaus blog’ą. O dabar neturime jokių tikslesnių žinių apie jo kūdikystę, vaikystę, paauglystę. Nors tikriausiai tai būtų labai sukomercinta iki šių dienų. Atsirastų pirmojo žodžio diena (įdomu, koks jis buvo? Aleliuja?), pirmojo dantuko diena ir taip toliau. Kūdikių gyvenime juk tiek dalykų vyksta pirmą kartą ir viskas švęstina. Rašydamas prisiminiau frazę iš mėgiamos laidos: Čeliabinsko vyrai tokie kieti, kad gimę daktarą pasveikina rankos paspaudimu.

Skaitydamas žurnalą, (kuris be papildomo mokesčio pastorėjo ir surimtėjo, nes susiejo savo likimą su „The Economist“), aptikau įdomų straipsnį apie vieno vaiko politikos pasekmes Kinijoje. Kadangi ji buvo įvesta 1979 metais, apie kuriuos jau rašiau, tai įstrigo. Kai kuriose provincijose berniukų ir mergaičių santykis pasiekė 3:1. Vyrų perteklius kažkur turės dingti. Tam geriausiai nuo neatmenamų laikų tikdavo karas…

Pabaigai gera žinia apie 1979-uosius. Tų metų gruodį Pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė apie raupų išnaikinimą. Tai išlieka vienintele žmonių liga, kurią pavyko išnaikinti globaliai.

Per teliką nieko gero nerodo ar man vienam taip atrodo? Kažkaip išsikvepia televizija kaip reiškinys. Įdomu, kai Narsius jau nebegyvas, ką rodys jos?

Rodyk draugams

Perskaičiau pirmą ir antrą straipsnius apie reklamą ir jos metamorfozes. Iškeliamos problemos, kamuojančios reklamdavius, t. y. įmones, reklamuojančius savo produkciją, reklamleidžius, t. y. žiniasklaidą visomis savo formomis ir reklamgavius, suprask, mus visus. Pirmi nori kuo daugiau reklamuotis, savo verslą kelti, antri — kuo daugiau iš reklamos uždirbti ir subalansuoti reklamos ir vertingo (?) turinio santykį, nes mes reklamos dažniausiai nemėgstam žiūrėti ir vos blykstelėjus „R“, spazmiškai perjungiam kanalą.
Tai va, šovė mintis, daugmaž patenkinanti visus dalyvius. Reikia kurti reklamos kanalą. kuriuo transliuotų tik reklamą. Gal atskiras, bet gal verčiau tegu kiekviena televizija atskirą kanalą steigiasi. Jį žiūrėtų tik tie, kam reikia kažkokios paslaugos ir reklamos tikslingumas būtų labai aukštas. Kadangi transliacijos laikas būtų ilgas, gal net visą parą, minutės kaina būtų maža, o tai galimybė ir mažoms firmelėms gauti reklamos laiko. Televizijai tokio kanalo išlaikymas atsieitų visai pigiai, nes turinį parūpintų reklamos gamintojai. Beliktų sudaryti programos tinklelį, na, ryte kavos reklama, šampūno, dantų pastos, per pietus — maisto produktų, vakare — alkoholio. Skirtingu laiku skirtingi reklamų įkainiai.
Galėtų vykti teminiai reklamų vakarai. Būtų rodomos vien pieštinės ar vien nespalvotos reklamos. Galima būtų palikti įjungtą kamerą mieste po plakatu „Čia gali būti Jūsų reklama“. Tikiu, ne vien reklaminių įvykių būtų ir netgi „motininis“ kanalas galėtų parodyti įspūdingiausius momentus pramogos dėlei.
Dar viena mintis, kilusi eiliniam reklaminiam užrašui šliaužiant per teliko ekraną. Dabar televizijos transliuoja 4:3 kraštinių vaizdą ir jei telikas plačiaekranis, šonuose lieka juodos juostos. Manau, jas būtų galima paaukoti reklamai, išvalant pagrindinį vaizdą nuo teršalų.
O ilgainiui, manau, televizijos neliks, tik radijas ir internetas. Vietoj televizijos liks tik reklama. Matant televizijos reklamėjimo tempus, labai ilgai laukti neteks.

Rodyk draugams

Na nieko sau, jau dvidešimt metų praėjo ir jausmas keistas, nepatirtas, žiūrint į šiauliečius mokinius, giedančius
„Tautišką giesmę“. Eina sau, atrodo suaugę žmonės, o pagalvojus, kai giedojom nepriklausomybės atkūrimo proga, jie dar nė gimę nebuvo. Velniškai keistas jausmas. Kartais pagalvoju, kaip atrodytų filmas, jei iš jo įrašo automatiškai dingtų žmonės, nukeliaujantys pas Abraomą. Iš mano rekomenduoto pažiūrėti 12 įniršusių vyrų originalo liktų vos vienas gyvas. O žmogaus su kamera filmavimo aikštelė ir suvis tuščia būtų. Netgi kūdikis iš kino teatro, labai gali būti, jau po velėna.
Gal ne veltui indėnai bijojo fotografuotis, tikėdami, kad į nuotrauką pereina fotografuojamojo siela?

Prakalbus apie nuotraukas ir baimes, norėjau paklausti teorinio klausimo dailiosios lyties atstovių. Ar sutiktumėte pozuoti (nepridengtu torsu) draugui, jei tai būtų reikalinga jo projekto įgyvendinimui? Pasakysiu, ką manau aš ir kaip tai, pasirodo, klaidinga. Aš maniau (ir tebemanau), kad draugai yra tam, kad padėtų ir kad draugu galima pasitikėti labiau, nei prašalaičiu. Pasirodo, ne. Moteriška logika diktuoja, kad lengviau nusirengti prieš svetimą žmogų. Mat jo daugiau gali nebematyti. Akys nemato ir širdies neskauda. Nors nesuprantu, kas čia gali skaudėti. Gal reikia geriau pažindintis su arabų merginomis, kurios, pamačiusios svetimą vyrą, verčiau užsidengia veidą, nei kūną.
Paminėjus arabes, nenoromis prisiminė kito mėnesio 11-oji diena. Keistos sąsajos. Jos kilo žiūrint per LTV2 J. Meko filmą, skirtą kovo 11-osios minėjimui.
03-11 žymėjo TSRS imperijos žlugimo pradžią, o kieno simboliu tapo 9-11? Kai praeis 20 metų, matysim geriau, tačiau vargiai tai atnešė daugiau gėrio nei mūsiškė šventė.

Rodyk draugams