BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Raison d’être ir garstyčių dujos

Parašė Punktyras | 2010-07-17 12:51

Oi kokiame pasaulyje gyvename, jei išvydęs pilną stadioną, baiminuosi, kad galiu tapti kokio siaubulingo teroristinio akto liudininku, kaip kad buvo 9/11 Niujorke. Juk negali būti, kad čia tik man vienam taip vaidenasi po pasibaigusio futbolo čempionato (teisėją – į muilą!). Ar gal geriau į garstyčias? Iš tiesų, skonio reikalas. Iš tos laidos ir dar iš knygos kilo noras pasidomėti mūšiuose prie Ipro naudota amunicija. Vikipedijoje pateikiama medžiaga tikrai duoda peno apmąstymams. Apie žmonių smalsumą, žiaurumą, karo beprotybę ir šveikišką humorą. Be humoro prapultis, sakau jums iš tiesų. Aišku, tai nereiškia, kad bejuokajant negalima susilaukti ir griežto atkirčio. Tada belieka pasijuokti. Ir kitą kartą juokauti su draugais, o ne su galimais darbdaviais. Linksmiausia kalbėti apie dievus. Tai toks reiškinys, apie kurį rimtu veidu kalbėti neina. Gal čia lemia perskaitytos visokios linksmos knygos, kaip šita?
Ir šiaip, su draugais galima juokauti apie ką nori. Gal nesijuoks, gal tik mandagiai nusišypsos, bet išklausys. Lygiai ir pats išklausai ir nusišypsai. Ir tai nebūna apsimetimas. Gera sėdėti netgi blaiviems. Ir juoktis pačiam iš savęs. Bet gerai, kad nelieka įrašų ir dokumentų, kaip bendraujant internetu. Tai jau nebe žmogaus, o pasaulio nuosavybė. Kaip sakoma „public domain“.
Šiaip atvirumas šaunu. Nekenčiu uždarų standartų. Ne dėl to, kad jie man asmeniškai trukdytų. Tiesiog iš principo. Uždarumas sukelia baimę, baimė sukelia pyktį, pyktis lemia nelogiškus ir destruktyvius veiksmus. Todėl nepirksiu KIN telefono. Na, gal dar dėl to, kad jis išimtas iš prekybos po 6 savaičių nuo pristatymo. Nepirksiu ir iPhone’o. Tiesą sakant, dar gerai nežinau, ar pirksiu išvis. Nors jau reikėtų. Gal pirma kamerą parduoti vertėtų? Dar pamąstysiu. Bet kai įsigysiu naują techniką, sužinosit pirmi, pažadu.

P.S. Reikės pradėti nešiotis cigaretes ir žiebtuvėlį – ar maža kas?!

Rodyk draugams

Beginkliai

Parašė Punktyras | 2010-05-25 21:51

Ant šulinio rentinio stovi maža mergaitė. Gera draugė, šneki, linksma. Su kasytėmis, su
atsirišusiais batukais, kaip visi mažas mergaites ir įsivaizduoja. Ir rankoje siūbuoja skardinį
kibirėlį. Kaip ir reikėjo tikėtis, ji užmina ant raištelio, suklumpa ir krenta šulinin. Gaila. Dar
visai gera mergaitė buvo…

Išvysta tokia scena, tikiu, paliktų randą sieloje labai ilgam, gal net visam gyvenimui. Ir vaizdas
stovėtų prieš akis kaip tikras. Kodėl „kaip“ tikras? Todėl, kad jokia mergaitė nenukrito man prieš
akis, tiesiog parafrazavau „Alisos stebuklų šalyje“ siužeto įžangą, rastą internete. Internete jūs
skaitote ir mano rašliavą. Tokia vingiuota įžanga veda prie tolesnių apmąstymų, kankinančių ne
vieną žingeidų protą apie internetinio gyvenimo ir gyvenimo „už lango“ santykį.
Žinia, internetas dabar išplitęs ir toliau sėkmingai plečiasi. Bendrauti tapo paprasta kaip niekad.
Gali susirasti draugų visame plačiajame pasaulyje ir palaikyti pokalbį realiu laiku. Su visais iš karto.
Ar kiekybė perauga į kokybę? Nežinau, kaip jums, bet man persijungti į daugiakanalį bendravimą
sunku. Bet čia gal tik man vienam taip. Kiti šneka keletu frontų ir taip, kad vien žiūrint pirštai
pavargsta. Ar internete vykstantys pokalbiai ir bendravimas yra lygiaverčiai „gyvajam“
bendravimui? O čia priklauso, kieno paklausi. Močiutės, turguje prekiaujančios saulėgrąžomis,
bus atšauta, kad net ausys links, paklausk mokinio mokykloje, pasiteiraus, kokiu elektroninio pašto
adresu atsiųsti išsamų atsakymų su nuorodomis į vikipedijos straipsnius. Bet kai pagalvoji, juk čia
tik skirtingų kartų skirtingos bendravimo priemonės. Galų gale, svarbu perduodama žinia.
Sumečiau, kad pagrindinė internetinio bendravimo priežastis — interneto teikiamas saugumas.
Gerai, palauksiu, kol nutils netramdomas interneto saugumo ekspertų kvatojimas… Turiu galvoje
ne jo, kaip bendravimo priemonės, saugumą, o žmonių, bendraujančių internetu, vidinį saugumą.
Kaip sako — lauk iš akių, lauk iš širdies? Tarškindamas klaviatūra, gali būti kuo tinkamas ir tau už
tai nieko nebus. Ten draugai — virtualūs, sąžinė ir realybė — kintančios sąvokos. Tinkamas
pagrindas draugystei ar visgi normaliems santykiams reikia pastovumo? Tam, kad pastovumas
pasireikštų, jau pagal apibrėžimą reikalingas laikas. Ar mes turim laiko santykiams išbandyti ar
vadiname kažką iš interneto „draugu“ tik todėl, kad yra mygtukas — „padaryti draugu“? Na, ar
jau baisu galvoti apie internetines pažintis? Be reikalo gąsdinatės. Ne toks baisus velnias, koks
piešiamas. Kur gali paprastai būti išgirstas, surasti bendraminčių ir būti vertinamas pagal tai, kaip
pateiki save, nekreipiant dėmesio į amžių, lytį, seksualinę (ar bet kokią kitą) orientaciją, odos
spalvą, jei ne internete? Jame propaguojama viena pagrindinių — kalbos laisvė. Kai kam tai
nepatinka (žr. Kinija, Š. Korėja, Baltarusija etc.), bet esu tikras, laisvė svarbiau už siaurus valdžios interesus.

Bet, kuo didesnė laisvė — tuo didesnė atsakomybė. Kaip pajusti savo veiksmų galią ir pasekmes?
Internete galime stebėti tarsi iš šalies, neimti į širdį. Sakydamas „galime“ neturiu galvoje „privalome“. Toks sugebėjimas nėra įgimtas dalykas. Jį reikia iš(si)ugdyti. Vaikų ir paauglių priklausomybė nuo interneto yra vis auganti problema. Juk sako, parodyk man savo draugus ir aš
pasakysiu, kas tu. O jei draugai tik virtualūs? Ar virtualus bendravimas tinkamas kasdieniniame
gyvenime? Čia neina „išbaninti“ nepatinkančio tipo, paspausti kryžiuko lango kampe per
„užknisančią“ pamoką, pradėti tos pačios dienos iš naujo, nepavykus pirmajam bandymui ar
užsitverti ugniasiene nuo piktavalių prašalaičių.

Visai knieti pažiūrėti, kas nutiktų, jei internetas kurią dieną „užsilenktų“ Tam galėtų būti ne viena
.
priežastis. Jokių puslapių, jokių tarpžemyninių pokalbių, jokių vyturėlių, jokių žaidimų. Viskas. Ir
kas juokingiausia, nors pajustume tai iškart, bet apie tikrąją padėtį sužinotume labai negreitai, nes
internetas neveiktų.
Po paraliais, maniau, bus paprasta tema apie internetinius draugus ir bus galima pateikti
vienašališką nuomonę, su kuria būtų galima sutikti besąlygiškai ir jaustis teisiam. O čia tokia plati
dirva, kad jaučiuosi beginklis prieš klaustukų armiją. Sprendžiam klausimus kartu. Internetu.

Rodyk draugams

Mintys apie kovo 11 ir nusirengimą

Parašė Punktyras | 2010-03-11 01:01

Na nieko sau, jau dvidešimt metų praėjo ir jausmas keistas, nepatirtas, žiūrint į šiauliečius mokinius, giedančius
„Tautišką giesmę“. Eina sau, atrodo suaugę žmonės, o pagalvojus, kai giedojom nepriklausomybės atkūrimo proga, jie dar nė gimę nebuvo. Velniškai keistas jausmas. Kartais pagalvoju, kaip atrodytų filmas, jei iš jo įrašo automatiškai dingtų žmonės, nukeliaujantys pas Abraomą. Iš mano rekomenduoto pažiūrėti 12 įniršusių vyrų originalo liktų vos vienas gyvas. O žmogaus su kamera filmavimo aikštelė ir suvis tuščia būtų. Netgi kūdikis iš kino teatro, labai gali būti, jau po velėna.
Gal ne veltui indėnai bijojo fotografuotis, tikėdami, kad į nuotrauką pereina fotografuojamojo siela?
torsas
Prakalbus apie nuotraukas ir baimes, norėjau paklausti teorinio klausimo dailiosios lyties atstovių. Ar sutiktumėte pozuoti (nepridengtu torsu) draugui, jei tai būtų reikalinga jo projekto įgyvendinimui? Pasakysiu, ką manau aš ir kaip tai, pasirodo, klaidinga. Aš maniau (ir tebemanau), kad draugai yra tam, kad padėtų ir kad draugu galima pasitikėti labiau, nei prašalaičiu. Pasirodo, ne. Moteriška logika diktuoja, kad lengviau nusirengti prieš svetimą žmogų. Mat jo daugiau gali nebematyti. Akys nemato ir širdies neskauda. Nors nesuprantu, kas čia gali skaudėti. Gal reikia geriau pažindintis su arabų merginomis, kurios, pamačiusios svetimą vyrą, verčiau užsidengia veidą, nei kūną.
Paminėjus arabes, nenoromis prisiminė kito mėnesio 11-oji diena. Keistos sąsajos. Jos kilo žiūrint per LTV2 J. Meko filmą, skirtą kovo 11-osios minėjimui.
03-11 žymėjo TSRS imperijos žlugimo pradžią, o kieno simboliu tapo 9-11? Kai praeis 20 metų, matysim geriau, tačiau vargiai tai atnešė daugiau gėrio nei mūsiškė šventė.

Rodyk draugams

sienos, brangakmeniai ir NSO

Parašė Punktyras | 2009-11-25 02:55

Norėjau anksčiau parašyti, kai dar Berlyno sienos metinės buvo aktuali tema, panagrinėti sienų, kaip tokių, reikšmę ir išliekamąją vertę. Nespėjau. Atguliau truputį ilgesniam laikui. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į internetą.

Pasižiūrėjau daugiau teliką.

Kai transliuojama skaitmeniniais kanalais, pasidaro svarbu tik transliuojamos programos, o ne vaizdo ir garso kokybė. Nors turiu pastebėti, kad tingima sutvarkyti garsą, kad visos laidos ir filmai būtų prieinami lietuviškai pagal nutylėjimą. Kai 2012 metais bus atsisakyta analoginių siųstuvų, tikėkimės, bus padėtis patvarkyta. O beje, nuo šių metų gruodžio pirmos dienos, t.y. po savaitės, transliacijas analoginiu siųstuvu nutrauks LTV2 kanalas. Suprantama, krizė, pinigų vos užtenka tarybos narių daugiatūkstantinėms algoms, bet tokį kultūrocidą vykdyti tikrai negražu.

Daugiau pažiūrėjau ir Lietuvos ryto TV. Užsikabinau už šio kanalo labiausiai dėl Berlyno sienos griūties 20-mečio minėjimo. Labai gražu iš jų pusės, kad nepatingėjo, nors iš esmės bereikalingą, reporterę nusiųsti.  Ir daug žmonių kalbino. Deja, „Kas tu toks?“ žaidime tokių asmenybių ir pokalbių nebūna;) Dar žinios patinka, nes jas anksti rodo. Ir kartais jas skaito, mano nuomone, geriausias skaitovas Marijos žemėje (po a.a. Arno Roseno) A.Kavaliauskas.
O vakar perskaitęs bėgančioje eilutėje pranešimą apie kažkokio vyro siautėjimą Leningrade, mintyse sarkastiškai pavadinau šį kanalą komjaunimo tiesos televizija.

Edukacinių laidų badą nacionalinėje televizijoje bandžiau kompensuoti TVP laidomis. Truputį su pavydu žiūrėjau ruošiamas programas, jų kokybę, galų gale patriotizmą ir lingavau galva bo to proszę pana nie jest telewizja nasza…

O šiandien per LNK dar apie NSO asmenis šnekėjo. Ar reikia propaguoti jų gyvenimo būdą? Gaila, kad nė vieno NSO piliečio nepažįstu, turėčiau labiau pagrįstą nuomonę. Buvo vienas iš ne-tiek-jau-ir-daug-kad-pasivadinčiau-šalininku atvejų, kai sutikau su Marijos Aušrinės Povilionienės nuomone ir su kreiva šypsena žvelgiau Dalios Teišerskytės pusėn. Su derama pagarba, žinoma.  Bet vistiek, kol turėsim tik tokias nacionalines vertybes, šviesios dienos nematysim.

TV6 pasišiukšlino, pradėjusi rodyti naujas(-nes) „Top Gear“ serijas ir paskui vėl sugrįžusi prie senienų. Bet tiek jau to, nereikia sekti subtitrų medžiojant klaidas, ir galima mokytis išraiškingai skaitomą tekstą mintinai.

TV1 džiugina kartojamomis „Draugų“ serijomis. Hey, dabar aš kaip jie, mums visiems dabar 30 :) Ne iš tikrųjų, jie dabar vyresni, bet tos serijos eina:)

O TV3, kartodama „Simpsonus“ nuo pat pradžių, džiugina mažiau. Ne dėl to, kad būtų pabodę, o dėl įgarsintojo. Tikiu, dar daugelis atsimena Kristijoną Karinauską. Tai va štai. Verčiau jau būtų originalo kalba. Listen. Speak.

Planuoju gulimą darbo vietą įsirengti. Suprask, nešiojamą kompiuterį gauti. Na gerai, ne gauti, o įsigyti. Dar ne vėlu netgi pareklamuoti. Tiksliau tik uždėsiu nuorodą, vedančią į vykstančios akcijos puslapį. Jei reklama jus sugundė, smagu būtų perskaityti apie tai ir komentaruose.

Jau norėjau kilti nuo kėdės, bet prisiminiau dar vieną dalyką, privertusį mane nusišypsoti. Bet ta blogąja prasme. Lietuvos talentai. Siųsti Virgį vietoj Girmantės?! Na ką gi, neįgaliųjų integracija visuomenėn vyksta pilnu tempu. <sarcasm> O dar sako, kad visuomenė pas mus netolerantiška…</sarcasm>
Plačiau šiuo klausimu rašoma čia ir čia

P.S. Pavadinime minimas brangakmenis ─ nefritas.

Rodyk draugams