paršiukas Čiukas
Ne tiek daug filmų, kurie sugebėtų mane sujaudinti iki ašarų. Tai va, į šią siaurą draugiją įstojo dar vienas. N. Michalkovo „12“. Meistriškas kūrinys, jei kada rodys, rekomenduoju pažiūrėti. Idealiausia būtų originalo kalba pamatyti, bet kuo toliau, tuo toks patarimas darosi vis mažiau įvykdomas. Realesnė rekomendacija pamatyti originalų filmą (12 Angry Men) iš tolimų 1957-ųjų, kur kalbama angliškai. O kažin kas yra geriau, mokėti rusiškai ar mokėti angliškai? Angliškai susikalbėtum daugiau kur, o rusiškas menas arčiau mūsų. Verčiau abejas suprasti, kokia tai menka garbė bebūtų, savos kalbos gerai nemokant.
O šiandien atėjo man pirmasis „Miesto IQ“ žurnalo numeris. Kažkaip net nejauku pasidarė pervertus puslapius ir pamačius tiek mažai reklamos ir daugybę lietuviško teksto įvairiausiomis temomis – nuo koncertų ir knygų anonsų, knygų pateikimo formos metamorfozių iki kino ir skaitymo. Taip taip, apie knygas daug rašoma, mat dabar vyksta knygų ir knygių mugė. Pasimečiau žurnaliuką ant pagalvės, kad prieš miegą paskaityčiau. Laukiu nesulaukiu, kaip kad senais laikais laukdavau naujo „Genio“ su paršiuku Čiuku :)
Iš plataus filmų suagusiems repertuaro vakar pažiūrėjau „9 Songs“. Siužetas nesudėtingas, veikiau roko koncertų įrašai su dviejų įsimylėjėlių aistringo sekso intarpais, tačiau asmeniškai man patiko, nes nėra laimagalio (pažodinis happyend vertimas). Jei dar imant domėn atliekamų dainų tekstus, filmas vertas pamatymo. Ne, filosofinių gelmių tikėtis neverta, tačiau pamąstymo apie gyvenimo prioritetus ir pasitikėjimą paskata yra neblogas atlygis už praleistą laiką.

Patiko (0)

Rodyk draugams