BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Reklama reklama

Parašė Punktyras | 2010-03-19 00:50

Čia gali būti Jūsų reklama

Perskaičiau pirmą ir antrą straipsnius apie reklamą ir jos metamorfozes. Iškeliamos problemos, kamuojančios reklamdavius, t. y. įmones, reklamuojančius savo produkciją, reklamleidžius, t. y. žiniasklaidą visomis savo formomis ir reklamgavius, suprask, mus visus. Pirmi nori kuo daugiau reklamuotis, savo verslą kelti, antri — kuo daugiau iš reklamos uždirbti ir subalansuoti reklamos ir vertingo (?) turinio santykį, nes mes reklamos dažniausiai nemėgstam žiūrėti ir vos blykstelėjus „R“, spazmiškai perjungiam kanalą.
Tai va, šovė mintis, daugmaž patenkinanti visus dalyvius. Reikia kurti reklamos kanalą. kuriuo transliuotų tik reklamą. Gal atskiras, bet gal verčiau tegu kiekviena televizija atskirą kanalą steigiasi. Jį žiūrėtų tik tie, kam reikia kažkokios paslaugos ir reklamos tikslingumas būtų labai aukštas. Kadangi transliacijos laikas būtų ilgas, gal net visą parą, minutės kaina būtų maža, o tai galimybė ir mažoms firmelėms gauti reklamos laiko. Televizijai tokio kanalo išlaikymas atsieitų visai pigiai, nes turinį parūpintų reklamos gamintojai. Beliktų sudaryti programos tinklelį, na, ryte kavos reklama, šampūno, dantų pastos, per pietus — maisto produktų, vakare — alkoholio. Skirtingu laiku skirtingi reklamų įkainiai.
Galėtų vykti teminiai reklamų vakarai. Būtų rodomos vien pieštinės ar vien nespalvotos reklamos. Galima būtų palikti įjungtą kamerą mieste po plakatu „Čia gali būti Jūsų reklama“. Tikiu, ne vien reklaminių įvykių būtų ir netgi „motininis“ kanalas galėtų parodyti įspūdingiausius momentus pramogos dėlei.
Dar viena mintis, kilusi eiliniam reklaminiam užrašui šliaužiant per teliko ekraną. Dabar televizijos transliuoja 4:3 kraštinių vaizdą ir jei telikas plačiaekranis, šonuose lieka juodos juostos. Manau, jas būtų galima paaukoti reklamai, išvalant pagrindinį vaizdą nuo teršalų.
O ilgainiui, manau, televizijos neliks, tik radijas ir internetas. Vietoj televizijos liks tik reklama. Matant televizijos reklamėjimo tempus, labai ilgai laukti neteks.

Rodyk draugams

Mintys apie kovo 11 ir nusirengimą

Parašė Punktyras | 2010-03-11 01:01

Na nieko sau, jau dvidešimt metų praėjo ir jausmas keistas, nepatirtas, žiūrint į šiauliečius mokinius, giedančius
„Tautišką giesmę“. Eina sau, atrodo suaugę žmonės, o pagalvojus, kai giedojom nepriklausomybės atkūrimo proga, jie dar nė gimę nebuvo. Velniškai keistas jausmas. Kartais pagalvoju, kaip atrodytų filmas, jei iš jo įrašo automatiškai dingtų žmonės, nukeliaujantys pas Abraomą. Iš mano rekomenduoto pažiūrėti 12 įniršusių vyrų originalo liktų vos vienas gyvas. O žmogaus su kamera filmavimo aikštelė ir suvis tuščia būtų. Netgi kūdikis iš kino teatro, labai gali būti, jau po velėna.
Gal ne veltui indėnai bijojo fotografuotis, tikėdami, kad į nuotrauką pereina fotografuojamojo siela?
torsas
Prakalbus apie nuotraukas ir baimes, norėjau paklausti teorinio klausimo dailiosios lyties atstovių. Ar sutiktumėte pozuoti (nepridengtu torsu) draugui, jei tai būtų reikalinga jo projekto įgyvendinimui? Pasakysiu, ką manau aš ir kaip tai, pasirodo, klaidinga. Aš maniau (ir tebemanau), kad draugai yra tam, kad padėtų ir kad draugu galima pasitikėti labiau, nei prašalaičiu. Pasirodo, ne. Moteriška logika diktuoja, kad lengviau nusirengti prieš svetimą žmogų. Mat jo daugiau gali nebematyti. Akys nemato ir širdies neskauda. Nors nesuprantu, kas čia gali skaudėti. Gal reikia geriau pažindintis su arabų merginomis, kurios, pamačiusios svetimą vyrą, verčiau užsidengia veidą, nei kūną.
Paminėjus arabes, nenoromis prisiminė kito mėnesio 11-oji diena. Keistos sąsajos. Jos kilo žiūrint per LTV2 J. Meko filmą, skirtą kovo 11-osios minėjimui.
03-11 žymėjo TSRS imperijos žlugimo pradžią, o kieno simboliu tapo 9-11? Kai praeis 20 metų, matysim geriau, tačiau vargiai tai atnešė daugiau gėrio nei mūsiškė šventė.

Rodyk draugams

Paršiuko Čiuko prioritetai

Parašė Punktyras | 2010-02-19 01:22

paršiukas Čiukas
Ne tiek daug filmų, kurie sugebėtų mane sujaudinti iki ašarų. Tai va, į šią siaurą draugiją įstojo dar vienas. N. Michalkovo „12“. Meistriškas kūrinys, jei kada rodys, rekomenduoju pažiūrėti. Idealiausia būtų originalo kalba pamatyti, bet kuo toliau, tuo toks patarimas darosi vis mažiau įvykdomas. Realesnė rekomendacija pamatyti originalų filmą (12 Angry Men) iš tolimų 1957-ųjų, kur kalbama angliškai. O kažin kas yra geriau, mokėti rusiškai ar mokėti angliškai? Angliškai susikalbėtum daugiau kur, o rusiškas menas arčiau mūsų. Verčiau abejas suprasti, kokia tai menka garbė bebūtų, savos kalbos gerai nemokant.
O šiandien atėjo man pirmasis „Miesto IQ“ žurnalo numeris. Kažkaip net nejauku pasidarė pervertus puslapius ir pamačius tiek mažai reklamos ir daugybę lietuviško teksto įvairiausiomis temomis – nuo koncertų ir knygų anonsų, knygų pateikimo formos metamorfozių iki kino ir skaitymo. Taip taip, apie knygas daug rašoma, mat dabar vyksta knygų ir knygių mugė. Pasimečiau žurnaliuką ant pagalvės, kad prieš miegą paskaityčiau. Laukiu nesulaukiu, kaip kad senais laikais laukdavau naujo „Genio“ su paršiuku Čiuku :)
Iš plataus filmų suagusiems repertuaro vakar pažiūrėjau „9 Songs“. Siužetas nesudėtingas, veikiau roko koncertų įrašai su dviejų įsimylėjėlių aistringo sekso intarpais, tačiau asmeniškai man patiko, nes nėra laimagalio (pažodinis happyend vertimas). Jei dar imant domėn atliekamų dainų tekstus, filmas vertas pamatymo. Ne, filosofinių gelmių tikėtis neverta, tačiau pamąstymo apie gyvenimo prioritetus ir pasitikėjimą paskata yra neblogas atlygis už praleistą laiką.

Rodyk draugams

Rožiniai įkvėpimai

Parašė Punktyras | 2010-02-17 23:15

rožinėpantera ir rožinis flamingas
Pamažėle kaupiu filmus besiribojančius su pornografija dėl juose vaizduojamų sekso scenų. Bet nesijaučiau žiūrintis pornografiją. Čia labai tinka posakis toks: žvelk giliau. Kol kas peržiūrėjau tik du filmus – „Shortbus“ (2005) ir „Pink flamingos“(1972). Atradimai? Supratimas, iš kur Algis Greitai sėmėsi įkvėpimo :) Labiau sukrečiančios komedijos, nei „Pink flamingos“ neteko matyti. Rimtai. Komedijos ne ta juokingąja prasme, kad chi chi cha cha, o tragiškąja, kai juokiasi klounas iš karaliaus ir jo perukais, blizgučiais ir pudra slepiamų utėlių, spuogų, prietarų ir tuštybės. Gal režisierius (John Waters) ir neturėjo tokių minčių kurdamas šį „trash“ filmą, bet dėl specialiai tuščio filmo siužeto, lieka daug vietos interpretavimui. Tačiau geriau nepadauginti tokių kūrinių, kaip šis. Tai kažkas panašaus į apipjaustymą – tai būtina ir tai atliekama vieną kartą. Įdomus faktas, hemofilija sergantys vyrai žydai yra neapipjaustomi. Šiaip, aišku, logiška, bet visvien įdomu :)
Antras rožinis įkvėpimas yra rožinė pantera. Arba tiksliau – The Pink Panther muzika. Ji visada man pakelia nuotaiką. Jei ji nebūtų buvusi sukurta gūdžiais 1962 metais, ją sukūręs būčiau aš ;) Kai pirmus kartus mačiau filmukus, tai Heny Mancini sukurta melodija įsirėžė į smegenis. Čia panašiai, kaip filmuose rodo, kad užhipnotizuoja ir sako, kad išgirdus kokią melodiją, padarysi tą ir tą. Tai va, tai muzikai kur nors suskambus, pasitaiso nuotaika :)
Trečias rožinis įkvėpimas buvo netyčinis ir puikiai iliustruojantis Baader-Meinhof fenomeną. Ruošiausi išguldyti mintis apie rožinę spalvą, bet prieš tai nutariau užkurti krosnį. Plėšydamas laikraščius pakurai, pastebėjau straipsnelį apie Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčią, kitąmet nušvisiančią rožine spalva. Smagus sutapimas.

Rodyk draugams

Tiltai

Parašė Punktyras | 2010-02-12 22:36

Tiltas
Per žinias rodė savižudžių gelbėjimo akciją – lenteles ant tiltų su psichologinės pagalbos linijos telefonu. Užsienyje ji padeda daug kam, sustabdo nuo lemtingo žingsnio. Tikriausiai dėl to užsienyje yra mažiau savižudybių. Jei redaguočiau Gretos romaną dabar, gal kokią linksmą mintį apie tokias plokšteles būčiau įpynęs, nes tai juk taip žavu ir kartu makabriška. Nors tema, aišku, nėra pati linksmiausia, bet visvien, juokas gydo sielos ir kūno žaizdas. Ir galėtų ta plokštelė būtų linksmesnių spalvų, po paraliais. Nes po tokiu liūdnai atrodančiu pagrabinės išvaizdos užrašu greitai teks pridurti kitą:

Šis užrašas neišgelbėjo žemiau išvardintų asmenų
[vardas pavardė]
[vardas pavardė]
[vardas pavardė]
[vardas pavardė]
[vardas pavardė]
[vardas pavardė]
[vardas pavardė]
Bet tau padėti dar galima

O gal verčiau būtų ten sumontuoti telefoną su kuriuo būtų galima paskambinti tik į pagalbos liniją? O tai dabar ateina savižudis, perskaito užrašą, atsidūsta, susimąsto, gal išties verta šnektelėti su pagalbininkais, čiupt už kišenės, o telefonas namie paliktas! Ir taip žmogui sunku, o čia dar tokį kelią grįžti…
Šiaip jau, kaip savižudybės priemonė, tiltas toli gražu nėra populiariausias būdas. Man atrodo, daug efektyviau būtų supakuoti tuos priminimus ir telefonus kartu su kiekviena parduodama virve ir muilo gabalėliu.
Trumpiau tariant, tokia pokazucha erzina. Panašiai lyg praneštų apie tai, kad pastatė vartelius ant kelio, vedančio prie bedugnės. varteliai be tvoros

Jaunimo linija Vilniuje – (8 800) 2 8888
darbo dienomis 16.00–7.00 val.,
savaitgaliais – visą parą.

Rodyk draugams

Bebrozaurai

Parašė Punktyras | 2010-02-12 02:58

Kažkokia nemaloni nuojauta kamuoja. Kažkas negero turi atsitikti. Taip, žinau, kasdien kas negero nutinka, bet nežinau kas, tad nesikabinėkit, aš ne koks astrologas, kad pasakyčiau užtikrintu ir raminančiu balsu, kas, kada ir kur nutiks.
Atsitiktinai perskaitytas įrašas gali paleisti domino eilutę mintyse ir paskatinti pačiam parašyti ką nors. Gal ne į temą, gal tiesiog išsikrauti.
nuotrauka iš moderateinthemiddle.wordpress.com
Ar pastebite, kiek atsirado visokių trumpųjų numerių, kuriais galima visokių burtų ar prognozių užsisakyti? Taip, žinau, jų buvo visada, bet jie būdavo reklamuojami labai vėlai arba per BTV. O dabar geriausiu laiku ir per visus kanalus. Tai juk brangiai atsieina. Netgi sunkmečiu. O žinote, kas džiugina? Tai, kad nematau Bažnyčios reklamos. Ne dėl to, kad esu agnostikas/ateistas ir džiaugčiausi jos nuosmukiu, o dėl to, kad išlaikomi jos principai. O juk galėtų paleisti kokią nors reklamą – „Nežinote, kaip pasielgti? Kankina nelaiminga meilė ir problemos darbe? Siųskite SMS numeriu 1666 ir gaukite dvylikos apaštalų prognozę rytojui“ O bėgančioje eilutėje pranešama apie dideles sezonines nuolaidas kalėdiniams atributams ir rožančiams. Kol kas šito nėra, tad viskas gerai, mano mylimas prieše.
A, dar apie meilę noriu pašnekėti ir savo nuomonę pareikšti. Tiesiog išgirstas pasakymas (tikiuosi, juokais) – „Jei sūnus bus gėjus - jis man nebus sūnus“. Sūnus dar labai jaunas, vargiai metukai bus. Toks pasakymas kažkaip nesiklijuoja su mano supratimu apie meilę. Meilė už ką nors negali būti vadinama meile. Susižavėjimas, dėkingumas, garbinimas, nuolankumas, godumas, draugiškumas… Kas tik nori, bet ne meilė. Deja, retai taikomas toks smulkmeniškas klasifikavimas. Valentino diena netoliese, tad einam šturmu, imam urmu.
Kitą kartą reikės išsivalyti Operos atidarytas skiltis ir pasekti, kokios mintys lydėjo, kol prikaupiau tiek neva aktualių dalykų. Su Chrome, žiūriu, jau irgi panašiai darosi – atvertų tabs’ų daugėjo ir daugėja.
Praeitame įraše minėti projektai pajudėjo į priekį. Sudėtingiau, nei maniau. A, bet įsigijau fotoaparatą kad galėčiau fiksuoti projektą. Ir dar įtaisiau baterijas senąjai savo savo Konica Minolta Dimage F200 kamerai. Ech, daug prisiminimų surišta su ja, o ir kainavo ji kokį pusmetį taupymo. Perkant buvo totali naujiena, o dabar ta firma fotikų net negamina. Eina laikas. O kažin, iPad’as bus prisimenamas po 7 metų? Ir kaip atrodys Apple po tiek metų ir kaip atrodys Mikrosofto reikalai. Gal windows’ų naudotojai bus kaip dabar vinilinių plokštelių kolekcionieriai, vertinantys senovinę, nepritaikytą šiandienai, trapią, pažeidžiamą ir nesaugią, nebeegzistuojančių grupių muzikos saugojimo formą?

Rodyk draugams

Moterys ir ateiviai

Parašė Punktyras | 2010-01-23 11:27

Vorviko universiteto (University of Warwick) mokslininkas Peter’is Backus’as priėjo išvadą, kad sutikti tikrą gyvenimo meilę didmiestyje nėra daug lengviau, nei susidurti su nežemiškosios civilizacijos atstovais.

Mokslininkas paskelbė straipsnį „Kodėl aš neturiu merginos: Dreiko formulės pritaikymas meilei JK“ (Why I don’t have a girlfriend: An application of the Drake Equation to love in the UK), kuriame papasakojo apie savo atliktus skaičiavimus. Jis Dreiko algoritmą pritaikė atsitiktinio savo „antrosios pusės“ sutikimo tikimybei apskaičiuoti.

Amerikietis mokslininkas Frensis Dreikas dar 1961-aisiais Gryn Bankse (Vakarų Virdžinija) nacionalinėje radioastronomijos observatorijoje (National Radio Astronomy Observatory in Green Bank) panaudojo šią formulę, skaičiuodamas susitikimo su kitomis mūsų galaktikos civilizacijomis tikimybę. Jo duomenimis, ši
tikimybė yra 0,000003%.

„Nors nežemiškosios civilizacijos yra labai retos, regis, dar retesnis reiškinys: mergina. Man.“ rašo britų mokslininkas. Pertvarkęs lygtį, mokslininkas gavo neguodžiantį rezultatą — tikra gyvenimo palydo
vė yra tokia pat reta, kaip ateiviai.

„Taigi, bet kurį vakarą Londone yra 0,00034% tikimybė sutikti tą ypatingąjį žmogų yra maždaug 100 kartų didesnė, nei kontakto su nežemiška civilizacija užmezgimas. Vienas šansas iš 285 tūkstančių. Nedaug“, — pažymi mokslininkas.

Norintys paskaityti originalų straipsnį, gali tai padaryti paspaudę šią nuorodą į pdf dokumentą:
www2.warwick.ac.uk/fac/soc/economics/staff/phd_students/backus/why_i_dont_have_a_girlfriend.pdf

Perskaityti originalą rekomenduočiau ne tiek dėl mokslinės tyrimo reikšmės, bet dėl rašymo stiliaus ir autoironijos.  Aišku, visiems moksliniams darbams tokio stiliaus neitų pritaikyti, bet tie, kuriuos turėjau garbės skaityti, buvo labai jau pilki, neišreiškiantys asmeninio požiūrio. O kadangi mokslininko amžius panašus į mano, pamaniau, pasijutau ne toks vienišas, o kadangi šansai susirasti „tą puselę“ yra tokie nykstamai maži, tai visiškai logiška jos nė neieškoti:)
Kita besiperšanti išvada labiau filosofinė-evoliucinė. Jei šansai surasti tą tikrąją meilę tokie maži, tai netgi toks didelis skyrybų procentas, koks yra Lietuvoje ar JK, toli gražu neatspindi skaičiaus porų, kurie susirado „ne savo“ antrąją pusę. Dėl to žmonės ir yra labiausiai prisitaikę ir prisitaikantys gyvūnai.

Noriu atsiprašyti nesuskaičiuojamų ant rankų pirštų (12)  RSS srauto skaitytojų dėl reto srauto atnaujinimo. Kas galėjo pamanyti, kad kitų kūrybos redagavimas gali sumažinti poreikį rašyti pačiam?! Bet tai nereiškia, kad rašymo nebus ateityje. Atvirkščiai, yra minčių ir projektų, kuriems norėsiu skirti dėmesio. Tai turėtų būti susiję su skulptūra, naujausių laikų mitologijos motyvais, fotografija, vektorine grafika, grafomanijos skatinimu ir panašiomis nesąmonėm :)

Nukabinu aukų  kalėdinėms vaikų dovanoms rinkimo skelbimą. 2,65 Lt šiame puslapyje, tai yra 2,35Lt mažiau, nei išleidau tam, kad puslapis būtų be reklamos, atitraukiančios maloniuosius lankytojus nuo kilnaus siekio :)

Rodyk draugams

Nemandagūs klausimai

Parašė Punktyras | 2009-12-13 11:54

Prisidėkite prie kalėdinių dovanų pirkimo, likimo ne taip globojamiems vaikams, neatverdami piniginės. Puslapio viršuje, dešinėje yra skydelis, kurį spragtelėję, būsit prisidėję 5 centais. Ne fontanai, bet jausmas visvien geras ;).

Žiūrėjom laidą apie kūno masės problemas ir iškilo toks klausimas. Kas yra nemandagiau — klausti moterį, kiek jai metų ar kiek ji sveria. Jaunesnioji moteriškoji prelegentų dalis išreiškė nuomonę, kad netgi pats klausimas, kuris šių dviejų klausimų yra nemandagesnis, yra visiškai netaktiškas. Toks buvo karštakošiškas požiūris, išbertas ilgai negalvojant. Paskui pamąsčiau. Svoris daugiau ar mažiau priklauso nuo pačio žmogaus valios ir pastangų. Tą patį pasakyti apie amžių neina. Tai yra duota. Galima sakyti, įgimta. Kaip įgimta liga. Išvedus tokią paralelę, galima perfrazuoti klausimą: kas nemandagiau — klausti moters, kiek ji sveria ar teirautis ar ji serga Dauno sindromu. Perskaičiau dabar pusbalsiu šiuos klausimus ir pamaniau, kad ir vyro to klausti būtų nemandagu ir nesaugu.
Išvis ko nors klausti tampa nemandagu. Ne(polit)korektiška. Su amžiumi vis daugiau dalykų tampa tabu. Važinėjant autobusu, pasitaikydavo išgirsti, kaip mažas vaikas klausia mamos ko nors apie šalia sėdintįjį. Garsiai, aiškiai, kad mama girdėtų. Tuo pačiu ir visas autobusas. Mama, aišku, tuoj tildo atžalą. Nei tildymo žodžių, nei atsakymų plačioji publika neišgirsdavo. Taip vaikas mokomas neuždavinėti klausimų. Ir netgi kai reikėtų užduoti, metami burtai, kas eis ir paklaus praeivio, kaip rasti tą ar kitą gatvę. Tačiau dar bent juokiasi garsiai.

Suaugę mes apsimetame žiną visus atsakymus. Gal ir tiesa. Tik ne visada žinome klausimus.

Rodyk draugams

Koks didžiausias skaičius?

Parašė Punktyras | 2009-12-09 03:04

Prisidėkite prie kalėdinių dovanų pirkimo, likimo ne taip globojamiems vaikams, neatverdami piniginės. Puslapio viršuje, dešinėje yra skydelis, kurį spragtelėję, būsit prisidėję 5 centais. Ne fontanai, bet jausmas visvien geras ;).

Atradau lietuvišką svetainę gerasklausimas.lt ir netgi užsiregistravau. Kiek visokių klausimų užduodama ir kiek atsakymų randama, tai smagu žiūrėti.

Prisiminiau, kad LTE pirmame tome buvo 1977 metų laikraščio iškarpa, kurio skyrelyje „Klausimų ir atsakymų biuras“ buvo nagrinėjamas klausimas, koks yra didžiausias skaičius. Pamaniau, visai verta perkelti tokį, jau antikvarinį, straipsnį platesnei apžvalgai. Juolab, jis tiesiogiai siejasi su su mūsų laiko aktualijomis, konkrečiai, su interneto paieškos milžine Google.

Kasdieniniame gyvenime, skaičiuodami arba skaitydami apie mokslo ir technikos pasiekimus, retai naudojamės daugiau kaip kelių milijardų skaičiais.Milijardas (rečiau jį vadina bilijonu) — tai vienetas su devyniais nuliais. Daugelis žino ir trilijoną — vienetą su 12 nulių. Dar didesnių skaičių pavadinimai paplitę mažiau, nes taupant vietą, juos paprastai užrašo kaip dešimties laipsnį, taip ir taria: pavyzdžiui, 10 pakelta 24 laipsniais. Štai keli skaičių milžinų pavadinimai: 10¹⁵ — kvadrilijonas, 10¹⁸ — kvintilijonas, 10²¹ — sektilijonas, 10²⁷ — oktilijonas.

Amerikietis matematikas Kastneris, norėdamas išmokyti savo mokinius manipuliuoti dideliais skaičiais, išrado „visų didžiausią“ skaičių ir jį pavadino „gugolu“. Šis vienetas turi 100 nulių, tai yra 10¹⁰⁰. Nors natūrali skaičių seka begalinė ir iš principo negalima surasti tokio didelio skaičiaus, prie kurio negalėtume pridėti bent vieneto, kad būtų dar didesnis, tačiau gugolas tam tikra prasme yra skaičiuojamojo pasaulio riba. Reikalas tas, kad visatoje neįmanoma rasti kieno nors gugolo. Net labai greitai veikiant ESM negalėtų per visą visatos egzistavimo laiką pasiekti gugolo paprastai sudėdama: 1+1+1+1+1…, nors per keletą minučių tai padarytų geometrinės progresijos būdu. Bet pastaruoju atveju mašina skaičiuoja ne realiai egzistuojančius objektus arba reiškinius (srovės impulsus savo schemose), o matematines koncepcijas. Negi mus supančiame pasaulyje nėra nieko tokio, ką būtų galima išreikšti skaičiumi 10¹⁰⁰? Neįtikėtina! Pamėginkime išreikšti Žemės plotą kvadratiniais milimetrais. Žinodami, kad didelio buto plotas — 50 000 000 mm² , Žemės atžvilgiu būtų galima tikėtis labai didelio skaičiaus. Bet ne, mūsų Žemės rutulio paviršius nepranoksta 5⋅10²⁰ mm². Tai dar toli gražu ne gugolas. Imkime tūrį, tada skaičius bus didesnis — 10³⁰ mm³, bet ir tai palyginti labai mažai.

Tiesą sakant, kubinis milimetras, žiogelio galvutės tūris — tai ganėtinai didelis matavimo vienetas. Tilptų 10 smiltelių. O kiek jų tilptų Žemės rutulio tūryje? Iš viso tik 10³¹.

Ne, gugolui Žemė aiškiai per maža. Kreipkimės į beribes kosmoso erdves ir pamėginkime atstumą tarp žvaigždžių išreikšti mikrometrais (mikrometru pagal naują vienetų sistemą SI dabar vadiname ankstesnį mikroną, tūkstantąją milimetro dalį) arba net agstremais — milimetro dešimtmilijoninėmis dalimis. Paprastai atstumai tarp žvaigždžių matuojami šviesmečiais. Šis atstumas, kurį įveikia šviesos spindulys per metus, yra maždaug lygus 9,5 trilijono kilometrų. Šviesmetį išreikškime angstremais. Gausime 10²⁶ angstremų. Iki artimiausių žvaigždžių iš viso apie 10²⁷ angstremų. Nusikelkime į toliausias galaktikas. Atstumas iki jų, išreikštas mažiausiu ilgio matu, neviršija 6⋅10³⁵ angstremų.

Taigi manykime, kad visata turi ribotą dydį (tai dar neįrodyta), ir palyginkime su vienu mažiausių objektų, kurį tiria fizika — atominiu branduoliu. Santykis tarp jų — iš viso 10⁴⁰. Tai irgi ne gugolas. Dabar įsitikinsime, kad 10⁴⁰ — praktiškai riba viso to, ką galime skaičiuoti visatoje.

Pasitelkime į pagalbą laiką. Apskaičiuokime visatos amžių pagal mažiausią laiko matą. Trumpiausias laikas, kurį mes taikysim šiam apskaičiavimui, — akimirka, per kurią šviesos spindulys perkerta atominio branduolio skersmenį. Vadinasi, visatos amžius, išreikštas šiais vienetais, irgi 10⁴⁰.

Mes išnagrinėjome linijinius mūsų visatos dydžius ir jos laiko ribas. Dabar imkimės jėgos. Žinome, kad Žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę traukos jėgos dėka. Ta pati jėga mus prikausto prie Žemės, dėl to sukimba dalelės Žemės ir kitų planetų kūne, ji valdo palydovus, mūsų galaktikos ir kitų galaktikų žvaigždes.

O štai atomų branduoliai laikosi daugiausia elektros traukos jėga: branduolys su teigiamu krūviu pritraukia neigiamus elektronus. Gravitacijos dėsnis visuotinis, todėl tarp branduolio ir elektronų veikia ir traukos jėga, nors šiuo atveju ji labai maža, juoba labai maža šių kūnų masė. Atome, kuris susideda iš protono ir elektrono, santykis tarp elektrostatinės jėgos ir gravitacijos jėgos lygus 10⁴⁰.

Pamėginkime suskaičiuoti visų atominių dalelių, egzistuojančių mums žinomoje visatoje, — protonų, neutronų, elektronų, taip pat neutrinų ir fotonų, neturinčių masės, skaičių. Net dulkelėje — milijardai elementariųjų dalelių, bet visatoje jų 10⁸⁸ — milijoninė milijoninės gugolo dalies.

Žinoma, galima būtų apskaičiuoti kiekį elektronų, kurių reikėtų užpildyti visatą, ir tada mes išeisime už gugolo ribų, bet tai būtų tik gryna matematinė fantazija — kaip jau buvo pasakyta, pasaulyje iš viso yra 10⁸⁸ dalelių. Galima būtų išeiti už gugolo ribų, apskaičiavus visatos tūrį kubiniais milimetrais arba net kubiniais angstremais, bet mes juk kalbame apie realiai egzistuojančių objektų, o ne žmogaus pasirinktų matavimo vienetų kiekį. Visatoje gugolo nėra!

Štai taip ryžtingai ir nukirsta. Nėra ir taškas. O mums ir nereikia. Mes kuklūs ir mums per akis pakanka visokių didelių skaičių, tinkamų tik Zimbabvės pinigams skaičiuoti.

Apžiūrėjau tą vyresnę už mane popieriaus skiautelę iš visų pusių. Regis, nemažai laiko praslinko, pasikeitė daugkas, o kartais atrodo, kad nelabai:

[pa]smerkė Šiaurės Atlanto bloko nutarimą dislokuoti naują Amerikos vidutinio veikimo nuotolio raketinį branduolinį ginklą Vakarų Europoje. Dėl tokio plano, pažymėjo K. Bechertas, atominio karo pavojus pirmiausia gresia VFR teritorijai. Toks karas, pažymėjo jis, paverstų didžiulius šio tankiai apgyvento Žemės rutulio rajono plotus negyva dykyne.
Kreipdamasis į Europos tautas, profesorius Bechertas pareiškė: „Būkite budrios, ginkite save!“NIUJORKAS. Jungtinių Amerikos Valstijų komunistų partija paskelbė plačią kampaniją, kurios tikslas — įtraukti į savo gretas naujus narius. Ji prasidės balandžio 1 d. ir vyks tris mėnesius Amerikos proletariato susitelkimo centruose, gyventojų negrų ir kitų nacionalinių mažumų tarpe

Turbūt tada žmonės branduolinio karo bijojo labiau, nei mes — dar neturėjo būti pasimiršus Karibų krizė. Mes jau pripratom, o ir šaltasis kara baigėsi (?). Šiandienos pilietį gal labiau pralinksmintų verbavimo kampanijos pradžios laikas ir visai nepolitkorektiškas juodaodžių Afrikos kilmės amerikiečių pavadinimas negrais:)

Ir šio ištęsto įrašo pabaigai — Lietuvos televizijos programa kažkuriam 1977-ųjų metų pradžios pirmadieniui:
18.00 — Žinios,
18.15 — Faktai ir komentarai, TSKP XXVI suvažiavimas apie tarptautinio įtempimo mažinimą. Vedantysis — J. Lazauskas.
18.45 — TSRS moterų rankinio čempionatas. Vilniaus „Eglė“ — Talino „Joudas“. II kėlinio transliacija iš Kauno.
19.20 — Muzikinis filmas „Džiaugsmo melodijos“.
19.40 — Keliai. Mašinos. Žmonės.
20.00 — Panorama.
20.30 — Labanakt, vaikučiai.
21.00 — Informacinė programa „Laikas“.
21.35 — Meninis filmas „Volga, Volga“,
23.15 — Žinios.

Ne kažin kokios linksmybės. Ei, idėja, tokias programas galima rodyti prie teliko kirmijantiems ir burbantiems, kad anksčiau buvo geriau :)

O dabar tikrai jau, labanakt, vaikučiai

Rodyk draugams

Nuoga Zvonkė

Parašė Punktyras | 2009-11-29 02:04

Šiaip jau nesu šios atlikėjos gerbėjas ar panašiai, nors išvaizda ir tenkina mano kriterijus*. Bet ne apie dainavimą kalba. Ir netgi ne apie nuogumą, nors rausdamas prisipažįstu, kad tai viena malonesnių temų. Norisi pakalbėti apie žmonių gerumą ir apie kvailumą. Šios dvi savybės jokiu būdu neturėtų būti siejamos viena su kita. Pirma apie kvailumą.
Pamačius interneto nuorodą, kuri skelbia http://www.koksnorsadresas.bla/Nuoga_Zvonke_14_foto.exe JOS NESPAUSKITE, nes tai 100% kenkėjiška programa – virusas, kirminas ar Trojos arklys. Bet jokiu būdu ne nuoga Zvonkė ar jos krūtys ar kokie minkšti kiškučiai. Pasekiau rasta nuoroda ir pažiūrėjau, koks šį failą parsisiuntusių skaičius. Buvo 14, po valandos – 22, šiandien jau 30. Gerai, lėtėja. Jaučiuosi kvailai, rašydamas tokius dalykus, nes jų turinys panašus į posakio „dangus mėlynas, žinojai?“, bet tinklaraščio moto įpareigoja.
Dabar apie linksmesnius dalykus.
Galima būti geram pačiam neišleidžiant nė cento. Kiekvienas, paspaudęs puslapio dešinėje, viršuje esančią nuorodą, prisidės 5¢ prie kalėdinių dovanų pirkimo likimo ir aplinkybių taip nelepinamiems, kokie lepinami esame mes, vaikams. Norėsiantiems prisijungti prie savo širdies švarinimo ir švenčių laukimo nuotaikos kūrimo akcijos, yra sukurtas puslapis, kuriame labai nuosekliai paaiškinta, kaip tai gali padaryti kiekvienas, turintis tinklaraštį ar tinklalapį.

akim paganyt

Paganykit akis į dainavimo padargus, kad nesijaustumėte apgauti. Nors dėl nuotraukos autentiškumo užtikrinti negaliu.

* Šioje vietoje turėtų užkaukti Jūsų sarkazmo detektoriai, nes dainininkei nepakanka turėti vien gražias formas.

Rodyk draugams