Na nieko sau, jau dvidešimt metų praėjo ir jausmas keistas, nepatirtas, žiūrint į šiauliečius mokinius, giedančius
„Tautišką giesmę“. Eina sau, atrodo suaugę žmonės, o pagalvojus, kai giedojom nepriklausomybės atkūrimo proga, jie dar nė gimę nebuvo. Velniškai keistas jausmas. Kartais pagalvoju, kaip atrodytų filmas, jei iš jo įrašo automatiškai dingtų žmonės, nukeliaujantys pas Abraomą. Iš mano rekomenduoto pažiūrėti 12 įniršusių vyrų originalo liktų vos vienas gyvas. O žmogaus su kamera filmavimo aikštelė ir suvis tuščia būtų. Netgi kūdikis iš kino teatro, labai gali būti, jau po velėna.
Gal ne veltui indėnai bijojo fotografuotis, tikėdami, kad į nuotrauką pereina fotografuojamojo siela?
torsas
Prakalbus apie nuotraukas ir baimes, norėjau paklausti teorinio klausimo dailiosios lyties atstovių. Ar sutiktumėte pozuoti (nepridengtu torsu) draugui, jei tai būtų reikalinga jo projekto įgyvendinimui? Pasakysiu, ką manau aš ir kaip tai, pasirodo, klaidinga. Aš maniau (ir tebemanau), kad draugai yra tam, kad padėtų ir kad draugu galima pasitikėti labiau, nei prašalaičiu. Pasirodo, ne. Moteriška logika diktuoja, kad lengviau nusirengti prieš svetimą žmogų. Mat jo daugiau gali nebematyti. Akys nemato ir širdies neskauda. Nors nesuprantu, kas čia gali skaudėti. Gal reikia geriau pažindintis su arabų merginomis, kurios, pamačiusios svetimą vyrą, verčiau užsidengia veidą, nei kūną.
Paminėjus arabes, nenoromis prisiminė kito mėnesio 11-oji diena. Keistos sąsajos. Jos kilo žiūrint per LTV2 J. Meko filmą, skirtą kovo 11-osios minėjimui.
03-11 žymėjo TSRS imperijos žlugimo pradžią, o kieno simboliu tapo 9-11? Kai praeis 20 metų, matysim geriau, tačiau vargiai tai atnešė daugiau gėrio nei mūsiškė šventė.

Patiko (1)

Rodyk draugams