Susikaupiau raportuoti apie savo nuveiktus darbus. Ne darbus plačiąja prasme, o užsiėmimą. Mane pažįstantys pripažins, kad tai visai visai į mane nepanašu. Buvau žvejyboje. Ne prie kokio vietinės reikšmės tvenkinėlio, ne prie upių tėvo Nemuno, ne. Šeštadienį, spalio 10, užsiėmiau jūrine žvejyba.

Gerai, palauksiu, kol auditorija atsigaus nuo šoko…

Ačiū.

Išties, tai ne mano sumanymas buvo, ir netgi ilgai įkalbinėti teko, kad prisijungčiau - gal man patinka būti įkalbinėjamam… Kaip bebūtų, visi gausūs prieš vėjinės ir priešbanginės-priešpurslinės ekipuotės pirkiniai nenuėjo veltui. Su kompanija išplaukėm jūron ir lingavom. Vėjas nebuvo stiprus, bet prieš tai oras nelabai ramus pasitaikė, tai bangos mus siūbavo iš pripratimo. Iš pradžių nieko tokio, net smagu, bet ilgainiui atsibosta. Atsargumo dėlei, nieko smarkiai nevalgiau iš ryto. Vėliau pasirodžiau buvęs velniškai teisus. Žuvų nemaitinau, bet veido spalva gelsva ne tik nuo aprangos buvo ;) Bet gana trumpai. Darsyk užuojata brangiesiems E ir V.

Iš viso trys menkės gavo galą, susiviliojusios blizgučiais. Pamokanti istorija kitoms.

Dažnai nemezgiau minties, esą, koks velnias mane nešė į tą galerą, o tiksliau, - į katerį „Ramastė“. Bet jūreivis iš manęs nekoks būtų. Nežinau, gal net teks pakeisti laisvos temos piešinių temą - laivus:) Nežinantiems paaiškinu, kad mokykloje, kai reikėdavo piešti ką laisva tema, dažniausiai piešdavau laivus. Būrinius, suprantama. Labai elegantiški ir išlakūs rankų darbo kūriniai. Tokiam potraukiui susidaryti, spėju, didžiausią reikšmę turėjo vaikystės mylima knyga - A. Každailio „Laivai ir jūrininkai“. Naujutėlė šviežutėlė įdomutėlė. Bet mylimiausia knyga, vienareikšmiškai, Polio de Kriuifo „Mikrobų medžiotojai“. Perskaityta kelis kartus buvo, pasitarnavo biologijos pamokoms, rašymo stiliui ir studijų krypties pasirinkimui.

O pastebėjot, kaip kvepia senos knygos?

* jūrybės - jūrų gėrybės

Patiko (0)

Rodyk draugams