Ilgai nerašyti nėra taip gerai, kaip galima pamanyti. Įvykių ir įspūdžių prisirenka daug, bet jie vienas kitą stengiasi perrėkti, kovodami dėl dėmesio ir gaunasi tik baltas triukšmas.

Postūmis pasirinkti tokį nepatriotinį pavadinimą buvo matytas filmas. Pastatyta 2005 metais Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ knygos ekranizacija. Tiksliau, serialas 10-ies serijų, kurias peržiūrėjau praktiškai nekildamas nuo kėdės. Į sveikatą tas neišėjo. Bet ne vien kūniškais dalykais verta rūpintis. Buvo postūmis paieškoti ir knygos. Greičiausiai suradau verstą į  lietuvių kalbą variantą. Kadangi filmą žiūrėjau originalo kalba, tai tikiuosi, daug neprarasiu, skaitydamas jau gimtąja. Gerai, kad tai sena knyga, pripažinta klasika ir nejaučiu sąžinės graužaties dėl dalinimosi tokiais adresais. Kaip ir skolindamas knygas ar filmus draugams, nesijaučiu darąs ką smerktino, o veikiau atvirkščiai. Kažkokie informacijos varžymai garantuotai neveda prie gero. Ar Tarybų Sąjungoje buvo laisvas žodis? Ne, nebuvo. O kur dabar ta Sąjunga? Lieka tik prisiminimai. Kai kurie gražūs ir spalvoti, gal net matyti savomis akimis, kai kurie gražūs, nes nespalvoti. Nors, žinia, tokius atminimus galėjo išsaugoti nebent vaikas iš 4:23. Naujagimiai nesiskaito, jie nieko neatsimena, kai to labiausiai reikia. Žinau, žiūrėjau DVD apie žmogaus kūną. Nuo gyvybės užsimezgimo iki paauglystės. Dar du diskus užsisakiau, nes draugė, kuriai paskolinau pirmus du, pasigedo dalių apie suaugusiųjų gyvenimą ir apie mirtį. Ką ten bežiūrėti, antra vertus. Mirtis toks natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Pamenu, kai dar eidamas į darželį, savo senelei pateikiau tokią mintį „jei žmogus gimsta, tai jis paskui ir miršta“. Iki šiol dar jos nepaneigė. Toks žinojimas netgi ramina, kai pamąstai apie tai - bent dėl vieno dalyko gali būti 100% tikras. Ir visai nesvarbu, kas buvai gyvenime ir koks jis buvo. Šią mintį išreiškia eilėraštukas:

Nerūkysi, gersi pieną -
Sveikas gulsi po velėna

Jausmai mirtį nuspalvina juoda (Japonijoje - balta) spalva. O įdomu, kokia spalva nusispalvina mirtys, atėjusios be laiko, su paties pagalba? Tikiuosi, kokia nors nepopuliaria, kad nekiltų pagundų.

Pagundų yra tiek daug aplink, tik spėk dairytis. Skanūs valgiai, gražios moterys, jei pirmiausia galvon šovusias paminėčiau. Pasidairius, jų atsiranda vis daugiau pvz., vaizduoti protingesnį, nei esi iš tiesų ar tikėtis, kad viskas baigsis geriau, nei galėtų.

Protas, aišku, dalykas išmatuojamas. Jau antras pirmadienis, kai lankomės su draugais bare ir rungiamės protų kovose. Viena laimėta kova glosto širdį. Va ir dar viena pagunda - girtis. Bet taip, kad visai taip neatrodytų.

Patiko (0)

Rodyk draugams