Manot, paskatino rašyti A. M. Brazausko mirtis? Per ilgai laukta, kad būtų netikėta ir sukrėstų iki širdies gelmių, koks žmogus jis bebūtų buvęs, царство ему небесное.

Labiau įspūdį paliko įsigytos knygos. Didžiąją dalį sudaro liudijimai ar prašmatniau – testametai. Pirmiausia perskaitysiu „Prancūzišką Testamentą“, jau vien dėl to, kad lenktyniauju su skaisčiausia petite pomme, kas pirmas įveiks šį autobiografinį romaną ;) Bet po galais, vis atsiranda kitų romanų, kuriuos pirma reikia ištaisyti ar senų knygų, nors ir rusiškų, bet su Jozefo Lados paveiksliukais :)

Seniai norėjau turėti ir galėti paskaityti visą Šventą Raštą. Senąjį ir Naująjį Testamentą. Tai va, dabar galiu. Raidės mažos, popierius plonas, tūkstančiai puslapių. Viskas, kaip ir įsivaizdavau.  Galima dabar atsiduoti Biblijos studijoms. Suprantu, tai kiek keistoka girdėti iš nekrikštyto žmogaus. Bet manau, tai leidžia būti maksimaliai objektyviam. Juolab krikštytas žmogus nepirktų knygos, dėl kurios ir užvedžiau visą kalbą, konkrečiai – Korano su Sigito Gedos vertimais. Būdamas neįsipareigojęs, galiu sau leisti domėtis viskuo, priimti žinias, nejausdamas sąžinės graužimo, dėl kurio reikėtų eiti atgailos. Tačiau ir krikštytieji Rymo katalikai nedažnai apvalo savo sielas. Tai va, paskaičiau aš tą šventą musulmonų knygą ir toks déjà vu ištiko, kad darsyk suabejojau sveiku tikinčiųjų protu ir vėl įsitikinau akivaizdžia vieningos religijos būtinybe. Žinau, jau kartojuosi, bet kartojimas – mokėjimo motina. Ir kartojimas šis nėra tuščias, nes jį gali girdėti, tiksliau – matyti, visi, turintys internetą. Internetas suteikia daug galimybių save išreikšti. Plačiau, nei bet koks laikraštis.

Kalbant apie spaudą:

Mokyklos laikraščio
gyvenimas ir mirtis


Kokia prasmė kalbėti? Tam, kad būtum išgirstas. Ši tezė nereikalauja įrodymo, tik priemonių. Nuo langų daužymo iki serenadų po langais. Tačiau pakalbėkime apie masiškesnio informavimo priemones.

Savi marškiniai arčiau kūno — savas laikraštis arčiau akių

jungtinė liaudies
ir redakcijai žinomo
autoriaus kūryba

Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie laikraščius. Ne apie dienraščius, o apie sienlaikraščių palikuonis – mokyklos laikraščius. Va tokia tema iškilo bendraujant su redaktore. Ar verta tai daryti iš viso, o jei taip, nuo ko pradėti ir kada pabaigti.

Ne veltui paminėjau sienlaikraščius. Aišku, galėjau pradėti nuo piešinių ant sienų, kaip pirmykštės saviraiškos formos, bet sienlaikraščiai kiek arčiau šiandienos. Išsyk prisipažįstu, neturiu didelės patirties spaudos versle, tai ir pamąstymai tokie bendri, labiau iš šalies.

Pirmiausia, aišku, reikia sugalvoti leisti laikraštį. Ne aukštesnės valdžios paskirtų savanorių (sic) kuopelė, o žmonių grupė, kuriems toks noras kyla, kaip čia vaizdžiau išsireiškus… iš širdies gelmių, gali tai daryti ilgai ir vaisingai. Gal klasiokai, gal iš paralelinių klasių, aukštesnių, žemesnių. Svarbu, kad būtų vienminčiai. Vienminčiai ne ta prasme, kad vieną mintį teturį, bet kad pažiūros į gyvenimą sutaptų. Nebūtinai seni draugai. Gal netgi geriau, jei ne draugai, nes iš draugų tikiesi paramos ir užuojautos. Jei kiekvienas taip jausis, nebus kam darbą dirbt. Nes darbų daug laukia. O susidraugauti galima vėliau, jau pradėjus ir įsivažiavus – besidarbuojant atsiranda bendrų temų, paskui bendrų švenčių, vaikų ir panašiai.

Dar vienas svarbus ir smagus dalykas – pavadinimo galvojimas. Spėju, su bet kokiu nauju pavadinimu taip būna. Kaip sugalvoti tokį, kuris būtų trumpas, aiškus, įsimenantis. Reikia turėti galvoje, kad žodžių aibė yra ribota. Kaip ir laikas, skirtas šiai užduočiai. Tad neverta čia sustoti, nes ilgas neveikimas yra pats geriausias entuziazmo gesintuvas. Pasiimkite kokią nors protingą knygą, atverskite bet kurį puslapį ir durkite pirštu. Aišku, gali pasitaikyti, kad taip išrinktas pavadinimas bus ne į temą, bet tada bent aiškiai pamatysite, kad jūsų jau sugalvotasis buvo visai geras.

Kančiose pagimdžius pavadinimą, galima pailsėti. O paskui užsiimti reklamine kampanija. Čia rizikingas reikalas. Bet tik taip galima įtraukti daugiau žmonių. Jų reikės, tarkim, platinimui ar interviu rengimui. Nustebsit sužinoję, kokių įdomių asmenybių mokykloj esama. Reklamos išlaidos – minimalios, juk ne respublikinis dienraštis rengiamas. Bet tegul visa mokykla žino, kad nuo tokio ir tokio mėnesio pirmos dienos, pasirodys mokyklos laikraštis „Sklastymas“. (Taip, šio tariamo laikraščio pavadinimą suradau knygos puslapio bedimo metodu).

Norėjau jau ir baigti, bet dar prisiminiau smulkmenėlę. Laikraščiuose neturi būti tuščių vietų. Reikia dar ir ką nors juose parašyti. Na, oficialia medžiaga būsite aprūpinti iš mokyklos valdžios, bet vien to neužteks. Reikia dar horoskopų. Čia paprasta. Vien iš savo galvos jų rašyti ilgai neis, bet juk galima pasinaudoti kitomis spaudos priemonėmis ir jose spausdinamas pievas paversti savo lankelėmis. Dar vienas neišsenkamas medžiagos šaltinis slepiasi sporto salėje. Ne, gandai ir paskalos apie nuotykius persirengimo kambariuose tegul pasilieka neskelbiamos, nes tokiam nedideliam spaudos leidiniui tai gali tapti pražūtingo karštumo liepsna. Sporto salėse dar ir sportuojama. Sporto įvykių apžvalga gali tapti „Sklastymo“ traukos centru.

Laikraštyje tokiu pavadinimu turėtų atsirasti vietos ir kultūriniams įvykiams. Aprašant saviveiklinius teatro spektaklius, galima tikrai patobulinti savo iškalbą ir diplomatinius sugebėjimus. Galima netgi poezijos konkursus surengti. Na, gal ne „Pavasario balsų“ lygio, tačiau talentų mokyklose tikrai glūdi.

Aprašiau savo įsivaizduojamą laikraštį ir net užsinorėjau pats jį pradėti leisti. Tikiuosi, noras netaps tikrove. Nes paskui būtų gaila jį uždaryti. Vien svajone daug nuveikti nelabai išeina. O be to, sekti naujienas prikurta visokių internetinių programų. Viena vertus, džiugu, kad paprastėja bendravimas su visu pasauliu. Antra vertus, nepastebime po nosimi vykstančių naujienų, kurios riebiomis antraštėmis gultų „Sklastymo“ puslapiuose…

Neabejoju, jums irgi teko kažką panašaus daryti, t.y. leisti mokyklinį laikraštį ar žurnalą ar sienlaikraštį. O gal netgi dabar leidžiate. Ir net nebūtinai mokykloje. Kaip manote, ar tai turintis ateitį užsiėmimas ar tiesiog totalus anachronizmas, suprask, atgyvena ir niekas rankų nesiteps, kai galima viską pasidaryti internete ir žinią paskleisti visam pasauliui, tuo pačiu išsaugant vieną kitą medį?

Patiko (0)

Rodyk draugams