Besklaidydamas veidaknygę, pastebėjau reklamą-retorinį klausimą apie kalbų mokėjimą. Užėjau, paskaičiau komentarus ir pasijutau neiškrentąs iš konteksto – rusiškai moku gana gerai. Aišku, 100 metų nebūčiau atkreipęs dėmesio į reklamą, jei ne kaimyno kraustymasis ir jo pačiutės primygtinis reikalavimas atsikratyti per metus sukaupto šlamšto. Į šlamšto sąrašą pakliuvo ir surinktos knygos. Rusiškos knygos. Klasika. Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Nikolajaus Gogolio, Antono Čechovo raštai, Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“. Reikės perskaityti bent pastarąjį, nes kitus bent jau išverstus skaičiau, o „Karą…“ kine mačiau. Čia mokykloje vietoj skaitymo buvo galima pažiūrėti šį epinį kūrinį.
Tarp kitų knygų buvo ir 1981 metais išleista a. a. Vladimiro Vysockio dainų rinktinė „Нерв“ (Nervas). Gaila, šriftas mažas ir nesu muzikalus. Vakarais užtraukčiau apie iš karo negrįžusius draugus.
Visų negrįžusių nė neatsiminsi. Tačiau tuos karus sukėlusius veikėjus reikia pažinti. Ypač – seniau buvusius. Tokius, kaip Josifas Vasarionovičius Džiugašvilis, kurio pataisyta ir papildyta biografija atsidūrė tarp šiukšlių ir Mao Dzenduno gyvenimo apžvalga iš daugelio šaltinių nukeliavusi įkandin.
Dar planuoju paklausyti kaimyno rekomendacijos ir perskaityti Valentin’o Pikul’io knygų. Įdomu, ar atvirąją Oksaną Pikul ir jį sieja kokie ryšiai?
Jei jau prakalbom apie ryšius. Pastebėjau, kad mano pamąstymai ir litofcų mintys kai kur sutampa. Nežinia, džiaugtis, kad pusmečiu anksčiau tokia mintis kilo ar susirūpinti, kad kyla mintys, panašios į kylančias litofcams. Gal geriau džiaugtis, nes džiaugtis visada geriau, nei liūdėti. Išskyrus tuos atvejus, kai geriau liūdėti ;)

Patiko (0)

Rodyk draugams